Daugiausia čia užklysta norintieji sutaupyti – vyresnio amžiaus žmonės arba mažesnes pajamas uždirbantys gyventojai. Visgi turgus svarbus dar ir tuo, jog jame galima ne tik nusiderėti, bet ir pabendrauti su kaimynais, pažįstamais ar kasdien metai iš metų čia dirbančiomis tomis pačiomis pardavėjomis. Turguje daugiau laisvės rinktis, azartinio pojūčių ieškant pigesnio varianto bei netikėtumo – gali būti, kad šiandien nesurasi reikiamo prekiautojo įprastoje vietoje, galbūt pamatysi kažką naujo arba užmegsi naudingą pažintį su kitu pirkėju.

Kad turgus šiandien vis dar tebėra svarbus, buvo galima įsitikinti atvykus į Zanavykų gatvėje esančio Žaliakalnio turgaus teatro festivalį, kuriame vieną dieną nuo ankstyvo ryto iki nakties tarp daržovių prekystalių ar mėsos šaldytuvų skverbėsi teatro dvasia. Čia savo kūrinius ar jų ištraukas pristatė Kauno teatrai, cirko artistai, mimai. Ne vieną pasirodymą dovanojo ir iš Prancūzijos atvykę svečiai. Netikėtas dialogas tarp teatro ir turgaus atskleidė jųdviejų trūkumus ir pranašumus.

Kalbant apie turgų, svarbu tai, kad teatras išryškino ne tik šios vietos būtinybę, ypač tam tikrai tikslinei lankytojų grupei, bet ir tai, kad turgus privalo keistis, kad čia yra sustojęs laikas – vis dar tebėra gyvybinga sovietmečio pardavimo kultūra. Greičiausiai čia ir slypi viena priežasčių, kodėl jaunesni žmonės turguje lankosi retai. Šią mintį renginiui pasibaigus patvirtino ir viena pagrindinių festivalio organizatorių teatrologė Ina Pukelytė, gyvenanti netoli turgaus, tad puikiai žinanti šios prekyvietės kasdienybę. "Paskutiniu metu šiame turguje tikrai buvo mažai lankytojų. Kai vyko festivalis, prekių perkamumo efektas irgi nebuvo didelis, bet spėjama, kad ateityje žmonių turguje turėtų padaugėti. Kita vertus, pardavėjai turėtų daugiau kreipti dėmesio į pardavimo, į bendravimo estetiką. Galima pamatyti prie prekystalių stovinčių ir ne visai laimingų pardavėjų", – pasidalijo įžvalgomis I.Pukelytė.

Teatras visiškai pakeitė įprastą turgaus gyvenimą – įnešė šventiškumo, žaismingumo. Turgaus lankytojų reakcija buvo įvairi: kai kurie pasijuto nelabai patenkinti, nes tai sutrikdė jų kasdienį ritmą, kiti buvo itin sužavėti, nes turgus nušvito naujomis spalvomis, o dar kiti bumbėjo nesuprantą, kam reikia rodyti spektaklius turguje, jeigu tam yra skirti teatrai... Bet kokiu atveju, turgus pavirto gerokai patrauklesne erdve, į kurią norisi užeiti, o ne iš tolo aplenkti. Regis, teatras turgaus bendruomenei turėtų būti savotišku spyriu, siekiant jam ateityje visiškai nesunykti. O tai būtų skaudus praradimas, nes tai juk vienas seniausių Kauno turgų, šiais metais minintis 80 metų veiklos sukaktį.

Kaip teatrą paveikė turgaus erdvė? Pirmiausia įdomu tai, kad teatrų pasirodymai šiame turguje nėra visiškai naujas dalykas, mat jie jau čia koją buvo įžengę tarpukariu, ypač – cirkas. Įspūdžius apie pastarąjį anuometė spauda aprašė taip: "Žaliakalnio turgavietėj stovi didelė balto brezento palapinė. Jei ne užrašas "Karado" cirkas, daugelis pamanytų, kad tai čigonų "būda". Iš palapinės toli skriejo pasenusios plokštelės garsai: "Elyte, tu meili, gražias kojas tu turi..." (F.Žibėtis. "Kaip dzūko ūkis pavirto į cirką". "Lietuvos žinios", 1939, gegužės 17, p. 4.).

Toliau korespondentas F.Žibėtis, apie tai, ką išvydo viduje, rašė taip: "Palapinės viduryje paberta nemaža piuvenų, kurios apdengtos kaime austa balta drobule. Aplink tą "sceną" sustatyta keturios eilės baltai dažytų suolų." Dar vėliau straipsnyje rašoma, kokius numerius atliko cirko artistai, o jų būta pakankamai sudėtingų, net ir mirties kilpų. "Karčiu prakaitu duoną užsidirba ir išsilavinę vyrai, grakščios moterys, net maži vaikai, cirkas, kaip ir teatras, turi žmonių iš pasiaukojimo. Nepavydėtinas ir uždarbis: geras artistas už spektaklį gauna 10–12 litų..."

Prieš 77 metus turguje pasirodęs cirkas priklausė ūkininkui iš netoli Alytaus esančio Kriaunų kaimo... Šiandien festivalio metu cirko ir teatro numerius pristatę profesionalūs menininkai į turgų atvyko ne skaičiuoti uždarbio, kaip tuomet, bet kaip į šventę, pasidalydami su lankytojais savo naujausiais kūriniais, kartu siekdami privilioti ir ateiti daugiau žmonių į teatrus. Ar tai pasiteisins, parodys laikas.

Pats svarbiausias šio teatro-turgaus santykis buvo tai, kad teatras turgaus erdvėje įgavo naują sampratą. Teatro scenose matyti kai kurie spektakliai čia susižiūrėjo visiškai kitaip, juos buvo galima įvertinti iš naujo. Pavyzdžiui, Agniaus Jankevičiaus kurto spektaklio "Maištas" pristatyta ištrauka pritraukė daug žmonių, su kuriais kontaktas mezgėsi kur kas didesnis nei teatro erdvėje. Čia jis atrodė gyvesnis ir aktualesnis.

Žaliakalnio turgaus teatro festivalį būtų galima vertinti kaip įdomių akibrokštų kupiną itin pavykusį eksperimentą, praplėtusį įprastą tiek turgaus, tiek teatro koncepcijų suvokimą. Klausimas, kiek ilgai šio įvykio efektas išliks. Ar tai teliks vienadienė atrakcija ar pavirs nauja tendencija... "Ateityje norime ir toliau naudoti tiek šio, tiek ir kitų turgų erdves šventiniams bendruomenių įvykiams. Norime kuo daugiau bendruomenių įtraukti į kultūrinį gyvenimą", – pažadėjo I.Pukelytė.