Himną traukianti energingoji Ruslana su šalmu. Nepavargstantys kalbėtojų balsai, instruktuojantys ir informuojantys apie padėtį šalyje, Maidano protestuotojus. Kryžiumi ir skydu nešini šventikai. Paaugliai, ridenantys į barikadas senas padangas. Tūkstančiai butelių su Molotovo kokteiliais.

Snaiperiai, šaudantys į galvą, širdį, raudonus kryžius ant medikų krūtinių. Amžiams nutilę jauni vaikinai, pražilę vyrai ir moterys. Per socialinius tinklus į užsienį plaukiančios žinutės su pagalbos prašymais, gandais ir nusikaltimą liudijančiais vaizdais.

Tokią Ukrainą palikome, kai palaužti emocijų, nuo transliacijos iš Maidano stebėjimo paraudusiomis akimis smigome į savo šiltus patalus. Kokią ją radome atsibudę šįryt?

Pernakt išaugęs žuvusiųjų sąrašas. Pajuodęs Maidanas primena filmo apie Pompėją vaizdus. Dėl degalų stygiaus Kijeve matyti tik pavieniai automobiliai. Nevilties apimtų kijeviečių, prašančių vilties, pilni maldos namai.
Žmogus, galėjęs, bet nepanoręs sustabdyti pilietinį karą, išvykęs į Kremlių atsiimti taip geidžiamo atlygio – 30 Judo grašių kelių milijardų rublių pavidalu.

Ukrainoje išjungtas interneto ryšys, televizijos eteryje – iškalbinga "Gulbių ežero" transliacija. Paskubomis ruošiamasi masiniams teismams – už bandymus nuversti konstitucinę santvarką areštuoti būriai opozicijos aktyvistų.

Vakarų prezidentai desperatiškai platina pareiškimus, smerkiančius kraujo praliejimą. ES bankuose blokuojamos Viktoro Janukovyčiaus aplinkos asmenų sąskaitos. JAV, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje vyksta sporadiškos protesto akcijos prie Ukrainos ambasadų. Lietuva skęsta palaikymo laužuose, geltonai žydrų vėliavų jūroje.

Scenarijus pernelyg panašus į baisų sapną, kad būtume leidę jam išsipildyti. Juk neleidome, ar ne? Antraip ko verta tarptautinė teisė ir diplomatija, jei XXI a. Europoje leidžia kilti pilietiniam karui.