Netylančios kalbos apie švietimo problemas, neblėstantis (ir niekaip neįgyvendinamas) šalies politikų noras reformuoti lietuviškąją mokyklą pakeitė ir dalies tėvynainių mąstyseną. Raktas nuo sotaus gyvenimo – geras diplomas. Šia nuostata vadovaujasi vis daugiau Kauno tėvų. Dar prieš keletą metų svarbiausias kriterijus renkantis mokyklą buvo jos lokalizacija: kuo arčiau namų ar pakeliui į tėvų darbą. Vis dėlto šiandien lemiamą vaidmenį atlieka mokyklos vardas.

Pasikeitė ne tik kriterijus, bet ir lemtingo pasirinkimo metas: bene svarbiausią egzaminą savo gyvenime pradeda laikyti ne abiturientai, bet ketvirtokai.

Ketverius metus, kol atžala lanko pradinę mokyklą, tėčiai ir mamos gyvena nuogirdomis ir svetimų patirčių kaupimu, nuodugniai analizuoja visas teorines tikimybes ir praktines galimybes įkišti vaiką į gerą mokyklą. Ir nors pastarosios sąvoka dažnai yra paremta ne tiek objektyviais kriterijais, kiek subjektyvia patirtimi, vardas šiuo atveju atlieka lemiamą vaidmenį.

Rūpestis, kur savo dešimtmečiui surasti kuo geresnį korepetitorių (ar net tris) ketvirtokų tėvus užgriūna jau rudenį. Žiemą jis virsta desperacija: egzaminai ant nosies, o atžalos galvoje – vėjas!

Įtampa atslūgsta tik gegužės antrojoje pusėje, paaiškėjus, kad sūnus ar dukra sėkmingai įveikė pirmąjį žingsnį visuomenės elito link. Atsidžiaugus belieka susitaikyti su mintimi, kad artimiausius ketverius metus teks dirbti sūnaus ar dukros taksistu: juk mokykla pasirinkta pagal vietą neformalių reitingų lentelėje, o ne vietą mieste.

Likusiai daugumai, patyrusiai, kad vaikas, (pa)prastoje mokykloje buvęs tarp geriausiųjų, per stojamuosius į geriausiąją mokyklą atsidūrė tarp prasčiausiųjų, belieka guostis ir toliau tyrinėti korepetitorių rinką. Juk kova dėl aukštojo mokslo diplomo tik prasidėjo – laukia intensyvūs aštuoneri metai.