Giliojo sovietmečio Vilnius būdavo panašus į "mažąją Maskvą" – daugybė oficialumo ir visur kur – rusų kalba. Kaune visai kitaip, dar buvo įmanoma pabendrauti su šviesiaisiais prieškario žmonėmis, daugiau laisvės viešojoje erdvėje, be to, buvo hipiai. Lietuvoje jų atsiradimas vėlavo, bet garsioji hipių grupė "Company" ligi šiol atrodo buvusi išskirtinis fenomenas, puoselėjęs laisvės idėją visais būdais. Ši grupė rinkdavosi Miesto sode, kur kiek vėliau susidegino Romas Kalanta. Pastarasis neretai irgi priskiriamas hipiams, nors tai nėra tikslu. Hipių judėjimas bendruomeninis, o Romas jokiose bendruomenėse pastebėtas nebuvo, jo auka individuali. Gal tik ilgi plaukai ir laisvės troškimas jį siejo su hipiais.

Pati hipių ideologija iš esmės krikščioniška: taika, laisvė, meilė savo artimui, bet kokios prievartos atsisakymas – subrutalėjusiam ir susvetimėjusiam šių dienų pasauliui (taip pat ir Kaunui) to labai trūksta. Tik abejoju, kad šią ideologiją įmanoma pritaikyti bet kurioje valdžios grandyje, valdžia dažniausiai yra represinė struktūra, siekianti trumpalaikės naudos, o tai kertasi su pačiais hipizmo pagrindais.

Miesto turtas – ne tik jo pastatai, infrastruktūra ir ekonomika, bet ir žmonės, kurie įvairiais laikotarpiais jame gyveno. Tad čia itin atkreiptinas dėmesys į Kauno hipius, tokius, kokie buvo nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Nebūtina jiems statyti paminklą (nors ir tai turėtų prasmę), tačiau pora knygų apie šį fenomeną būtų sveikintinos. LRT laida "Istorijos detektyvai" pradėjo gerą darbą, būtina jį tęsti. Buvusių hipių gyvenimai susiklostė skirtingai: vieni tapo žinomais menininkais, politikais, verslininkais, kiti mirė ar emigravo, treti tebeskursta (sutinku prekybcentriuose vieną jų, perkantį kuo pigesnį maistą). Tačiau jų dar liko, jie dar nėra mirę, juos galima prakalbinti, tuo labiau kad to laikotarpio ir tos bendruomenės idėjos itin aktualios. "Hipis, vairuojantis troleibusą" skamba simboliškai. Tai neblogas simbolis, nes tas hipis ir vairuodamas nesiliauja šypsotis kauniečiams.