Kai kelis kartus perėjau naujais ir šleivokai sudėtais granito gabaliukais Laisvės alėja, ėmiau galvoti, kad ilgėsiuosi senųjų plytelių. Ne todėl, kad man keltų sentimentus sovietmetis. Ant šito grindinio likę labai daug studijų laikų pėdsakų ir prisiminimų, juo žirgliojo ir vos vaikščioti išmokę mano vaikai. Jau labai ilgiuosi šią vasarą nugriauto įspūdingo medinuko Minties Rate, kur prasidėjo mano pažintis ir draugystė su Kaunu. Čia iškils naujas namas, kuris galbūt kada nors kam nors irgi bus svarbus.

Statybos, rekonstrukcija ir renovacija, progresas emocijomis ir sentimentais nesivadovauja. Naujų vėjų reikia, ir ne visi jie blogai pučia. Nušvinta akys vieną po kito matant atgyjančius fasadus Naujamiestyje. Ir ačiū paveldosaugininkams bei šių pastatų šeimininkams, kad be samanėlės tinko, kuris baigia apželti daugybėje statinių visoje Lietuvoje – juk gan nebrangu, švaru ir tvarkinga. Tik ar nesugalvos mūsų anūkai lupti tų samanėlių nuo daugiabučių, pykdami, kad mūsų karta sugadino ano laikmečio statinius, kaip ir mes burnojame dėl to, kad neliko Vizbaro vilos? Jau burnojome ir dėl išnykusios "Tulpės", ir dėl neatpažįstamai pasikeitusio Senojo pašto prie Katedros, ir dėl neišsaugoto Ryšių istorijos muziejaus. Kad reikia išsaugoti ir tvarkyti Kauno tvirtovės fortus, atrodo, jau tapo aišku. Bet viena kita nugriauta forto dalis, kaip antai ledaunė prie VII forto, trukdžiusi šiuolaikinėms investicijoms, – joks nuostolis.

Ir šiame chaose darosi nebeįmanoma susigaudyti, ką vis dėlto mes norime saugoti, kas svarbu mums, kauniečiams, o ką lengva ranka galime nušluoti nuo Kauno žemės paviršiaus. Vilties teikia ant kai kurių pastatų sublizgę UNESCO paveldo ženklai. Tik kirba milijonas klausimų dėl visko, kas liks už UNESCO ir netgi vietinių paveldosaugininkų paraščių.