1. Tradicija. Tai antrosios nepriklausomybės laikų produktas, todėl, prisimindami ankstesnius festivalius, galime prisiminti, kaip keitėsi mūsų miestas. Pirmąsyk su džiazuomene susitikau kavinėje "Tulpė", o su Mari Boine ir Jevgenijumi Morgunovu teko kartu kelti taures viešbučio "Neris" restorane. Smagiausi seišenai vykdavo klube "Combo", veikusiame kino teatro "Laisvė" patalpose. Nė vieno šių objektų nebėra.

2. Publika. Džiazuomenė buvo ypatinga, būtent publika kūrė visiškai nepakartojamą "Kaunas Jazz" atmosferą. Žmonės suvažiuodavo iš visos Lietuvos, tačiau branduolys kasmet likdavo vis tas pats. Ir prieš kelerius metus tai pasikeitė: kas suverslėjo, kas prarado interesą, o daugybė žmonių paprasčiausiai išmirė (kaip paskutinius mohikanus galime paminėti kultinius bohemiečius Šniūrą ir Džyzą). Festivalio demokratiškumą rodė ir tai, kad čia lankydavosi skirtingiausi visuomenės sluoksniai: nuo meninės bohemos ar paprasčiausių valkatėlių, iki verslininkų, VDU profesūros ir miesto valdžios. Teko čia bendrauti veik su visais Kauno merais, išskyrus, žinoma, Taksistą. Ir visi bendraudavę kaip lygūs su lygiais, be priekaištų ar pozos o-tu-žinai-kas-aš-toks, nusiskundimų valdžiai būdavę, tačiau daugiau melodingų nei pavojingų. Visus jungė net ne tiek pats džiazas, ne visiems jis rūpėdavęs, bet pati muzikinio būvio atlaidų atmosfera.

3. Dabartis. Pasikeitė publika, pasikeitė atmosfera, pabrango bilietai (kadaise net neturintys pinigų jų "iš kažkur gaudavo", dabar jau nebe), daug kam festivalyje tiesiog svarbu pasirodyti, principas: dalyvauju, vadinasi, esu. Turbūt pirmasis festivalis, kuriame nesinori eiti nė į vieną koncertą. Turbūt tai mano problema, nežinau tų svečių, o žvaigždžių žvaigždė "Take 6" man ne daugiau už Garliavos bažnyčios chorą, bet, kiek teko kalbėtis su dar išlikusiais festivalio senbuviais, daugelis galvoja taip pat. Spalvingasis bukletas, žinoma, visus reklamuoja su tokia aistra ir leksika, kokiomis reklamuojami kokie nors naujieji revoliucingi įklotai. Kas atsitiko? Pavargome? Išsisėmėme? Nusitaikėme į kitą, verslesnę tikslinę grupę? Jei taip, Monikos Šalčiūtės mes čia neperspjausime, gal grįžkime prie ištakų. Nes dabar, kaip pasakytų a. a. Džyza, nėra draivo.

4. Išvados. Puikus festivalis. Unikaliai puikus ir reikalingas. O pastarųjų metų praktika sudaro puikų rezervą jam tapti dar puikesniam ir unikalesniam. Na, gal kitais metais kas nors...