Laiške dienraščiui gyventojai guodėsi, kad pušelės maniakiškai naikinamos. Ne iš karto visos, o pamažu naktimis per tris kartus praktiškai neliko daugumos sodinukų.

Kai kurias nukirstas pušis gyventojai rado paslėptas. Kitas – išrautas ir numestas parsinešė atgal prie daugiabučio, bet akivaizdu, kad net atsodintos jos ir toliau liks niokotojo taikiniu.

Visus tris kartus apie vandalizmą gyventojai pranešė policijai. Jie žino ir įtariamąjį. Jo pavardę pasirengę atskleisti policijai, bet kol kas nesulaukė jokio dėmesio.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Odeta Vaitkevičienė patvirtino, kad situacija policijai žinoma. „Tyrimas nepradėtas, informacija, kuri pasiekė pareigūnus, perduota savininkui – t. y. Kauno miesto savivaldybei“, – informavo O. Vaitkevičienė.

Gyventojai viliasi, kad viešumas pristabdys pušelių niokotoją ir prieš nuspręsdamas pribaigti paskutinius likusius sodinukus, piktavalis susimąstys.

Savo tapatybių gyventojai tikina nenorintys atskleisti. Esą, gyvenant viename name, tai būtų dar didesnės priešpriešos priežastis. Tačiau atskleidė, kad dar prieš sodinant pušeles vienas gyventojas pareiškė, kad neleis to daryti. Tačiau dauguma pasisakė už daugiabučio kiemo puoselėjimą, todėl vieno prieštaraujančiojo žodžiai sodintojų nesustabdė.

Žmonės neabejoja, kad augalų naikinimas yra kerštas. Gyventojų pastangomis buvo atleistas valdytojas, jis ir prieštaravo pušelių sodinimui, tad neatmetama tikimybė, kad galimai jis ir ėmėsi sankcijų aplinkos tvarkytojų atžvilgiu.

„Net jei tuoj pasaulio pabaiga, mes vis tiek turime sodinti savo obelis“, – tai populiari rašytojo Česlovo Milošo citata. Nesigilinantiesiems į potekstę, susimąstyti pakaktų ir paviršutiniškos įžvalgos.