Kaune, palei Nemuną, tįso hektarai nenaudojamų derlingų pievų, apsuptų tankiais miškais. Kai kurie Kauno tarnautojai yra apie jas girdėję, tačiau niekas nedrįso į jas kojos žengti. Visas pasaulis apie šias džiungles sužinojo tik iš dešimtmečio berniuko, prieš savaitę įkritusio į apleistą nuotekų šulinį. Vėliau paaiškėjo, kad šie spąstai – džiungles nuo pašalinių saugančios apsaugos sistemos elementas. Pastaroji – minų lauką primenanti pieva su dešimtimis šulinių be dangčių, neperbrendamais nuotekų upeliais, neįveikiamais brūzgynais.

Kauno valdininkams būtų buvę geriau, jei apsaugos sistema nebūtų suveikusi ir žmonės apie pavojingą vietovę nebūtų sužinoję. Nuslėpti, deja, nepavyko. Supratę, kad jų pečius gali užgriūti atsakomybė, kai kurie miesto biurokratai suskubo demonstruoti savigynos veiksmus – ėmė ieškoti kitų kaltininkų. "O ką tas vaikas veikė toje pievoje? Ar Vaiko teisių apsaugos tarnyba neturėtų pasidomėti ta šeima?" – klausimais klausimus atmušė valdininkai.

Netikėtai paaiškėjo, kad kaip tik šiuo metu neįžengiamoms Petrašiūnų džiunglėms siūloma suteikti intensyviai lankomų želdynų statusą. Gal ir gerai – oficialaus ekstremalių nuotykių parko Kaune dar nebuvo. Iki šiol kauniečiai turėjo tenkintis nelegaliais pasilinksminimais "Britanikoje", "Respublikoje". O kas iš ekstremalų nėra buvęs fortuose?

Jei norisi kažko naujo – prašom į "Kauno duonos" pramogų kompleksą V.Krėvės pr.! Čia lankytojams atviros visos pavojingiausios erdvės. Kad būtų dar ekstremaliau, nurinkti visi šulinių dangčiai.

Šią savaitę šulinių dangčiai tapo svarbiausia miesto tema. Aukščiausio rango tarnautojai dedasi tik dabar sužinoję, kad kasmet nuo Kauno šulinių jų nušvilpiama kone tūkstantis. Vadinasi, kasmet mieste atsiranda tūkstantis papildomų pavojingų zonų. Prie jų dar pridėkime nepašviestus gatvių ruožus, krentančius tinko luitus nuo fasadų – ir štai jis, kompiuterinis žaidimas, kuriame mes visi gyvename. Vienintelis skirtumas – gyvybių jame, skirtingai nei virtualiose pramogose, turime mažiau.