Iš kompleksų bandoma vaduotis visaip. Kas ieško užuovėjos šeimoje, kultūroje, mėgstamuose užsiėmimuose, kas niekur jos neranda ir lieka pasyviai smilkti. Tačiau egzistuoja trečioji šio kokteilio sudedamoji – galia ir pinigai. Tokiu atveju figūrantai gali dekompleksuotis pirkdami ferarius, vilas arba nurodinėdami tautiečiams, kaip jiems gyventi. Kumščiu į stalą ir kompleksų kaip nebūta, tegu jie pereina tiems, kuriems kumštis nurodė. Neseniai per internetą sakalu praskriejo mūsų mero namų interjerų fotografijos. Na, labai panašu į JAV prezidento namus, tas pats kolūkinis barokas, tik pas amerikoną daugiau priauksavimų. Ką tai liudija? Spėkite.

Bet mūsų meras tikrai nėra beviltiškas, kai ką (ne viską) tvarko gerai. O štai, tarkim, Biržų mero pavyzdys, kuriame visos mano minėtos sudedamosios įsikūnijo tiesiog pavyzdingai. Prisimenu jį sakantį sveikinimo kalbą tarptautinio literatūros forumo "Šiaurės vasara" dalyviams, septynmetis skautas būtų pakalbėjęs daug geriau. Neseniai poetė Aušra Kaziliūnaitė sudarė Biržams skirtą knygą, metus dirbo su dešimties žmonių komanda, sutartis su savivaldybe buvo. Knyga fantastiška visais požiūriais, tokios labai reikėtų Kaunui (tuo kitais metais ir žadu užsiimti), tačiau meras trenkė aukščiau minėtu kumščiu į aukščiau minėtą stalą, pasakė, kad knyga šizofreniška ir vienašališkai nutraukė sutartį. Visi dirbę su knyga (kol kas) liko prie suskilusios geldos.

Tikiu, kad mūsų meras taip nepasielgtų, tačiau kai kompleksuotieji provincialai gauna valdžią – gero nelauk, Biržų mero pavyzdys itin iškalbingas. O kad valdžia gadina žmones, be kita ko, įrodo ir galutinis liberalų žlugimas. Na, labai gaila, o juk atrodė kultūringi ir išsilavinę žmonės. Tačiau eilėraščio eilutė "kas krito kovoj, tie didvyriai" turi prasmę tik tada, kai didvyriai krinta ne kovoje prie lovio.