Kolektyvinėje atmintyje išlikęs vaikystės žaidimų aikštelės vaizdinys, nejučiomis prašosi būti atkuriamas vis iš naujo, nes realybėje jis nebeatlaikė laiko srovių, kurios žaidimų aikšteles nunešė į Niekados šalį. Manoji karta pamena plienines (dažniausiai geltonas) čiuožyklas, kvadratines smėlio dėžes, iškastas pačiame daugiabučių spiečiaus viduryje, kad pro kiekvienų namų langus į jas žvelgti galėtų serginčios tėvų akys, skersinius, kuriuos vadinome turnikais (dažniausiai du, stovinčius vienas greta kito, kur nors kiemo gale ar už namo). Jais besikarstydami pritrindavome raudonas pūsles – mažuose delniukuose jos atrodydavo tarsi skaudžiausios žaizdos. Pamename sūpynes, besikraipančias į visas šalis, tačiau vis tiek pakeliančias iki dangaus. Mano kiemas buvo ypatingas tuo, jog žaidimų aikštelėje buvo įkasta raketa, pavadinimu "Grybas". Ja valandų valandas su kiemo vaikais kildavome į kosmosą ir leisdavomės iki šiol neatrastose planetose. Susigrūdę raketos viduje išgyvendavome susidūrimus su ateiviais, tačiau visada saugiai sugrįždavome į Žemę.

Gyvenimas žaidimų aikštelėse virdavo tik vasarą. Šaltuoju metų sezonu vaikiškas pasaulis užsidarydavo daugiabučių laiptinėse. Laiptų aikštelėse – tose siaurose teritorijose – buvo tveriama mažesnė išorinio pasaulio versija, kurioje plastikiniai žaislai atkartodavo suaugusiųjų kasdienybės dramatizmą. Gražuolės lėlės barbės ir jų identiški vaikinai kenai, kuriuos buvo galima atskirti tik pagal plaukų spalvą, įveikdavo galybę gyvenimiškų kliūčių, kol susikurdavo savo pasaką. Deja, ne visos pasakos baigdavosi gerai.

Tuo periodu, kada pati žaidžiau su lėlėmis, televizijoje buvo pradėti rodyti pirmieji serialai iš Meksikos... Kiek neapykantos, aistrų, neteisybės tekdavo patirti pagrindinei serialo herojei iki atrandant save, savo istoriją, meilę. Kiekviena kiemo mergaitė norėjo persikūnyti į telenovelės heroję, tad keisdavomės pakaitomis: visos patirdavome skurdą, tėvų netektį, piktųjų giminaičių pažeminimą, tada išsimokslindavome, lankydavome etiketo pamokas, tapdavome damomis ir sutikdavome svajonių princą.

Šitas burbulas niekada nesusprogdavo. Nemokšiškų etiudų scena tapdavo visa namo laiptinė: skirtinguose aukštuose – skirtingi nelengvo gyvenimo etapai, kuriame nelabieji visada sulaukdavo atpildo.

Vaikystė baigėsi. Prisiminimai išdilo. Tik betonas nedingo. Penkiaaukščiai, devynaukščiai, dvylikaaukščiai stūkso tose pačiose vaikystės vietose kaip į žemę įkastos raketos. Tik niekur neskrenda, o laukia sugrįžtant.

Tarsi grąžindami skolą mano kartos kūrėjai grįžta į savo namų kiemus, stebi butų langus, o jų viduje ieško vaikystės artefaktų. Viskas gerokai pasikeitę praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo tos dienos, kai išbėgau į kiemą. Nei žaidimų aikštelės, nei turniko už namo nebeliko, namo laiptinė – jau kitos spalvos ir apdėliota vazoninėmis gėlėmis, kvėpuojančiomis tyla. Nes dabar nei kieme, nei laiptinėje niekas netriukšmauja. Negalima.

Turbūt todėl, kad būdami vaikai turėjome laisvę bėgioti kieme, juoktis, rėkauti, nukristi, paverkti ir vėl žaisti – betonas mūsų negąsdina. Jis tampa medžiaga, iš kurios (at)kuriama vaikystė. Ji retransliuojama: iš praeities į dabartį su galimybe perkurti ją ateityje. Betonas sugaudo menininkų siunčiamus signalus ir perduoda juos publikai. Ryšys sklandus ir be trikdžių.

Tarp betoninių blokų žaidėme būdami vaikai, žaidžiame su juo ir dabar. Skiriasi tik scenarijus ir žaidimo mastelis. Vaikystėje jis tarsi gynybinė siena tvėrė ir saugojo, dabar menininkai ją griauna, atsirinkdami atskirus gabalus naujiems projektams kurti. Betonas nebūtinai reiškia objektą. Ši medžiaga gali išreikšti idėją, materializuoti ją be jokių konkrečių užuominų į daiktą, vaizdinį. Betonas perteikia emocijas. Jis nekelia asociacijų su šalta, kieta, pilka statybine medžiaga. Betonas kelia nostalgiją. Paradoksas – vienodi daugiaaukščiai, vienodos jų laiptinės ir kiemai, vienodai apstatyti butai ir juose išdėlioti panašūs daiktai, tačiau žmonės kiti, kitokios jų mintys. Todėl ir namuose, laiptinėse, kiemuose buvo skirtingos istorijos, kurios tampa pagrindu menininkų kūriniams. O pasakojant istoriją būtina laikytis nuoseklios įvykių eigos, antraip ja niekas nepatikės. Istorijos turiniu ir tampa kūrinio medžiagiškumas.