Labai džiugu, kad šią savaitę Donaldas Kajokas Vilniuje pristatė savo knygą "Lapės gaudymas". Mažiau džiugu, kad kiti Kauno rašytojai nelabai turi ką pristatyti. Ką jie tada veikia? Šiemet tradiciškai renkama Metų knyga. Tarp kelių dešimčių komisijos svarstomų knygų – (tik) trys kauniečių pavardės (dvi pasiūlytos mano). Per mažai, ponai. Ką veikia kitos penkios dešimtys kauniečių rašytojų – neaišku. Mėgstu savo miesto rašytojus, netrūksta tarp jų talentingų žmonių, bet kur knygos? Knygos ne kaip statistikos eilutė, bet realios, geros knygos.

Ir – kodėl jie niekur nedalyvauja? Literatūros festivalyje "Šiaurės vasara" dalyvavo du kauniečiai (iš viso žmonių ten buvo kelios dešimtys). Vakar prasidėjusiame Vilniaus knygų festivalyje – irgi du: šių eilučių autorius ir bardas Alfredas Kukaitis. Per mažai, kolegos. Jei taip ir toliau, apie mus tautiečiai žinos ne ką daugiau, nei mes žinome apie Alytaus apskrities literatų klubą "Tėkmė". Žinoma, toks kolosas kaip D.Kajokas labai daug kur mus gelbsti, bet kartais pagelbėkim ir jam.

Galvodamas apie knygų pristatymus neretai susimąstau, kokie jie turėtų būti. Tradicinis modelis – pakalba literatūrologė, paskaito autorius, klausytojai paklausinėja – ne visada pasiteisina. Kartais tai tiesiog nuobodu ir ištęsta. Kita vertus, ir visi stovėjimai ant ausų, kurių irgi teko regėti, kartais užknisa dar labiau. Tarkim, sostinės poetinės jaunuomenės iniciatyva skaityti poeziją troleibusuose. Mėgstu poeziją, bet ne bet kokią ir ne troleibuse. Ten jos man nekiškit. Kaip socialinė akcija tai įdomu, bet lygiai taip pat jie ten galėjo skaityti bet ką, net telefonų knygą. Poezija – ne troleibusinis menas. Ir apskritai su viešosiomis erdvėmis dera elgtis kuo subtiliau, nekišti to, kas svarbu tik tau ar "grupei draugų".

Tad ir su Alfredu važiuodami į knygų festivalį nusprendėme ant ausų nestovėti ir niekam nieko nekišti. Paskaitysiu iš savo naujosios knygos "Lorelei", jis padainuos dainų pagal mano tekstus, kas norės – ateis ir klausysis. Įdomu, kiek kauniečių ten sutiksime. Labai įdomu. Nejaugi daugelis negaudo lapės (kajokiška dvasinių ieškojimų metafora)?

Tokiems ir pasakykime D.Kajoko žodžiais: "Jeigu tau iš tiesų yra svarbu surasti pagrindą, ant kurio stovi, – tu nuolatos turi gaudyti lapę. Lapę metaforiškai – tai yra nuolat klausti, galvoti, galbūt medituoti arba melstis, bet aš tai vadinu tiesiog lapės gaudymu."