Penkis gegužės vakarus Kauno miestas alsavo pačiomis įvairiausiomis kalbomis, kultūromis ir tikromis emocijomis. Mažame, bet jaukiame Kauno kameriniame teatre vykęs tarptautinis vieno aktoriaus festivalis "MonoBaltija 2014" pritraukė žinomus ir garbius teatro žmones ne tik iš Baltijos jūros regiono, bet ir geografiškai išsidėsčiusių gerokai tolėliau šalių. Rusija, Baltarusija, Suomija, Lenkija, Izraelis, Ukraina – ir tai dar ne visos šalys, kurių atstovai vienaip ar kitaip kūrė bendrumo kupiną teatro atmosferą.

Monožanras jau pats savaime visada kelia daugybę klausimų ir šiokį tokį skepsį. Dažnai viešajame diskurse galima išgirsti išankstinių kritinių vertinimų: "Tai ką, jis čia vienas ir vaidins?" Sėdėdamas ir žiūrėdamas į daugybę aktorių žiūrovas gali išsirinkti tą, kuris labiausiai artimas ir kurį labiausiai norisi stebėti. O ką pasirinksi, kai matai tik vieną? Lieka trys galimi regėjimo taškai: į aktorių, į publiką ar į save. Arba į visus po truputį. Bet vis tiek tai kelia nepatogumo jausmą, ypač kai šio žanro spektakliai dažniausiai rodomi kamerinėje erdvėje, kai esi prie pat aktoriaus, matai jo žvilgsnį, jauti kvėpavimą ir nori nenori kuri atvirą tarpusavio santykį.

O su kokiomis problemomis susiduria aktorius, vaidindamas ne kolegų būryje, bet akistatoje su žiūrovu būdamas visiškai vienas? Jis neturi į ką atsiremti, neturi kolegų, kurie padėtų išlaikyti visą numatytą spektaklio tempą. Turi būti energetiškai itin stiprus ir paveikus, kad galėtum išlaikyti publikos dėmesį ir perduoti jai skirtą žinutę. Tačiau ne kiekvienam aktoriui vienatvė scenoje sukelia nepatogumų. Kiti – atvirkščiai, džiaugiasi galimybe visą žiūrovų dėmesį koncentruoti tik į save ir tikimybe, kad tavo žodžiai nepasiklys kitų aktorių tekstuose. Tik mokėk pasakyti taip, kad žiūrovui netektų iš nuobodulio krapštyti kėdės atkaltės ar dairytis į šalis ieškant kito dėmesio objekto.

Bet grįžkime prie šių metų "MonoBaltijos". Trylika spektaklių per penkias dienas, kas vakarą – mažiausiai po du, o dažnu atveju net po tris aktorių išėjimus prieš žiūrovus. Tempas ir intensyvumas būdingas ne vienam festivaliui kelia dvejopus jausmus. Per tokį trumpą laiką išvysti tiek įvairių ir skirtingų istorijų labai įdomu ir toks pagreitis duoda vertingų patirčių, prasmių ir suvokimų. Bet kaip tą prasmę suvokti ir kaip ją įsisavinti, kai tarp dviejų spektaklių yra tik pusvalandžio ar valandos pertrauka? Mintys apie spektakliuose išgirstas idėjas, istorijas, naratyvus ir jų vizualinę išraišką ateina tik po kiek laiko, susigulėjus įspūdžiams.

Šį kartą, priešingai nei per prieš tai buvusius tris festivalius, "MonoBaltija" buvo ne konkursinis festivalis. Jame nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų – jis buvo dedikuotas vieno iš jo iniciatorių Stanislovui Rubinovui atminti. Kita vertus, kaip sakė ir pats "MonoBaltijos" organizatorius Aleksandras Rubinovas, šiemet dalyvavo tokie režisieriai su savo darbais ir medžiaga, ir aktoriai, kurių statyti į ringą, kovą ar varžytines negali. Ir iš tikrųjų pagal kokius kriterijus atrinkti geriausius spektaklius, kai jie visi yra absoliučiai skirtingi? Gimę ir susiformavę skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, istorinėse aplinkybėse, teatrinėse mokyklose. Spektaklius, kurių literatūrinis pagrindas yra stiprus ir perduodantis savo idėjas.

Žinoma, galima kalbėti apie medžiagos aktualumą, išraiškos priemones ir jų paveikumą, spektaklio struktūravimą, aktorių vaidybos metodus ir jų pritaikymą, bandyti ieškoti ir lyginti dažnai net nesulyginamus dalykus. Bet ar to visada reikia? Teatrologijoje – galbūt. Bet kadangi šis tekstas nepretenduoja į teatrologiniais principais grįstą analizę, galima ramiau atsipūsti ir pažvelgti į viską iš kitos pusės.

Nors festivalis ir nebuvo konkursinis, bet jame dalyvavo nemažai teatro kritikų, atvažiavusių iš įvairiausių šalių kampelių. Žiūrint spektaklius susiformavo žiūrovų komisija, kuri savo nuožiūra vis dėlto išrinko geriausią – tai lenkų kilmės aktorės, gyvenančios tarp JAV ir Lenkijos, Wioletos Komar spektaklis "Diva". Pasakojantis apie skaudžią moters, menininkės, žydės gyvenimo patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Lodzės gete, Lenkijoje. Statiškoje padėtyje stovinčios aktorės vidus rėkte rėkiantis apie baisius išgyvenimus ir laimės stokojantį likimą žiūrovams leidžia prisiliesti prie tų prasmių, apie kurias jie kasdieniame gyvenime nė nepagalvoja.

Kitas spektaklis, skatinantis žiūrovus suklusti ir pažvelgti į save iri savo aplinką, – suomio Pekkos Heikkineno monologas "Ant ratų" paremtas paties menininko patirtimi. "Ant ratų" vadinasi spektaklis, "ant ratų" gyvena ir pats Pekka. Po motociklo avarijos aktorius liko prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio ir 15 metų nesirodė scenoje, bet vaidino. Vaidino gyvenime, "kad viskas bus gerai". Su šiuo kūriniu P.Heikkinenas grįžo į sceną. Spektaklis – puiki proga pamąstyti ir apie save, ir apie šalia esantį. "Net ir palaužtas žmogus yra tikras", – sako nors ir ribotų fizinių galimybių, bet užtat turintis didžiulį emocinį paveikumą aktorius.

Paveikumas neatsiejamas ir nuo mūsų, Lietuvos režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymo pagal Samuelio Becketto pjesę "Paskutinė Krepo juosta", kuriame Krepą vaidina garsus kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis. Tai spektaklis susilaukęs didžiausio publikos dėmesio, kai salė lūžo nuo žiūrovų. Iš jų reakcijų galima matyti, kad lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu. Krepas savo klaidžiais ir tankiais gyvenimo labirintais vedžioja žiūrovus, bet jų nepaklaidina. Kuriamas įspūdis, kad jis – visai čia pat, šalia tavęs, sėdinčio ir stebinčio, kas bus toliau. Argi nepanašu į gyvenimą? Gyvename tarp daugybės žmonių su savomis, skaudžiomis patirtimis ir istorijomis. Tik ar visada jas išgirstame ir pamatome? Ar norime pamatyti?

Spektaklių būta ir daugiau, įvairaus kalibro ir temų. Vieni stipresni savo literatūrine puse, kiti aktorių virtuoziškumu, ar režisierius atrinktomis ir įgyvendintomis išraiškos priemonėmis.
Kritikai Galina Kovalenko ir Alexanderis Khazinas džiaugėsi iniciatyva ir sakėsi atvažiavę čia kaip į šventę, aktorė W.Komar buvo patenkinta festivalio organizaciniu tikslumu ir publika. Prasidėjęs videofilmuku apie S.Rubinovą festivalis baigėsi jo dainos įrašu pagal kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus žodžius ir muzika – "(...) alsuoti alsavimu kito žmogaus, alsuoti, alsuoti, alsuoti…(...)." Festivalis baigėsi, atnešęs naujų patirčių kiekvienam mačiusiam nors vieną jame dalyvaujantį spektaklį.