Lietuviai apskritai įdomūs žmonės, ne veltui visi aplinkiniai jų šiek tiek privengdavo. Ne tik dėl kokių kirvių (beje, ir estai, ir suomiai savo kirvius vadina lietuviškai, ligi lietuviams pasirodant jie tokio daikto nežinojo), bet ir dėl beveik mitinio keistumo. Pilni socialiniai tinklai aimanavimų, kaip žūsta Lietuva, žlunga žingsnis po žingsnio, nes štai kažkam prekybos centre užlipo ant kojos, kažką aprėkė troleibuse, o socialdemokratai vėl pasiūlė į vicepirmininkus damą, apgynusią disertaciją apie komjaunimą kaip komunistų partijos pagalbininką. Blėnys visa tai, nežlunga ta Lietuva.

Žinoma, kai nueini į Kauno centrinį paštą ir kažkokia darbuotoja, akivaizdžiai pusryčiams suvalgiusi prarūgusių barščių, tau pasako, kad už pašto ženklų užklijavimą ant vokų turi papildomai susimokėti – nemalonu, išsyk apima jausmas, kad Lietuva tuoj žlugs. Tačiau ramiai grįžti namo, parašai Lietuvos pašto vyresnybei, gauni kvalifikuotą atsakymą, kad darbuotoja taip elgtis neturėjo teisės ir atlėgsta. Valstybė funkcionuoja, kuo puikiausiai veikia beveik visos jos institucijos, ilgapirščiai pradėti šluoti iš svarbiausių postų, o tai negali nedžiuginti. Problema viena – kvailiai. Iniciatyvūs kvailiai – dviguba problema. O iniciatyvūs kvailiai valdžioje – dešimtguba problema. Tokių šiame Seime tikrai turime, gal nerodysiu pirštais. Tačiau pakanka ir sąžiningų, protingų ir adekvačių žmonių, dar sugebančių palaikyti tiek valdžios, tiek visuomenės balansą.

O ir emigracijos problema, nors šiek tiek reali, tačiau didesne dalimi išpūsta žiniasklaidos, kuriai katastrofistinės nuotaikos visada parankesnės. Prisiminkime kiek žmonių iš šalies emigravo praeitame amžiuje. Iš kur Čikagoje 600 tūkst. lietuvių? Ir žlugome? Ne, gerbiamieji, nežlugome ir nežlugsime, mes lietuviai. Kas, kad truputį keistoki.