Esama keistų, beveik mistinių nuojautų, kurios nežinia pro kokius dvasinius kanalus į mus prasiskverbia. Štai ką šios savaitės pradžioje rašiau "Facebook‘e".

"Vaistinių gravitacija kuo toliau, tuo labiau stiprėja, pralenkdama net (kas pagalvotų?) barus. Labai jau sveiki bandome tapti, kalis ir magnis išstumia brendį ir viskį.

Kadaise sėdėdavome festivalyje "Kaunas Jazz" su legendiniu hipiu Džyza. Sėdėdavome vestibiulyje, kartais nubėgdami į salę paklausyti, ką ir kas ten groja. Kai sėdėjimo metų stažas tapo dviženklis, trumpai reziumavome: kadaise prie šio stalo kalbėdavomės apie mergas, dabar kalbamės apie ligas. Iš tiesų daugybė kartu sėdėdavusių draugų par tą laiką išmirė, net nespėję pajusti, kokios patrauklios yra vaistininkės. Net keista, kad išmirė tik draugai, draugės ne, tik labai akivaizdžiai pakito jų "kur ir su kuo".

Dar kadaise (koks įkyrus ir vis didesnį įkyrumo pagreitį įgaunantis žodis) su savo drauge susitikinėdavau tokioje kavinėje. Visai šalia buvo pardavinėtas pyragas "Draugystė" ir nelabai aiškūs eklerai, kuriais paslaugiai manipuliuodavo pardavėjos, kiek panašios į Joną Paulių II, cukraus pudra nusėtos rankos. O mes sėdėdavome prie stalelio ir ilgamečio specifinio įdirbio miazmomis dvelkiantis barmenas mums įpildavo "Žagarės" likerio, kurį pagirioms labai mėgdavo ir žymiausias lietuvių poezijos ornitologas Alis Balbierius.
Tai štai, dabar tose patalpose – vaistinė. Su drauge dažnai pagalvojame, kad vieną dieną nueisime į ją, nusipirksime širdies lašų ir, atsistoję prie lango, pro kurį prieš dvidešimt penkerius metus stebėdavome pravažiuojančius žigulius, pasidaliję per pusę tuos lašus išgersime. Ir tenedrįstų prieštarauti patraukli kaip tabletė vaistininkė. Mes čia, mes tikri, mes įmanomi patikrinti. Mes čia buvome, kai vaistininkė dar sėdėjo smėlio dėžėje su žydro plastiko kastuvėliu rankoje."

O po keleto dienų ir mirė Džyza, kitaip – Aleksandras Jegorovas, puikus žmogus, muzikantas, pirmosios hipių bangos lyderis, kadaise sėdėdavęs Kauno miesto sode su hipių grupe "Company". Pagrindinė jų idėja buvo laisvė, kas sovietmečiu neatrodė lojalu. Tad Džyza tuomet nemenkai užtąsytas po sovietinius beprotnamius, nes buvo Lietuvos, o ne SSSR patriotas. Tai jau tuomet pakirto jo sveikatą.

Festivalis "Kaunas Jazz" visada būdavo pilnas jo gyvybingumo. Žinau, kad turėčiau parašyti daugiau, bet niekada to "daugiau" neparašysi apie pasitraukusį draugą. Ir, parafrazuojant ankstesnį tekstą, jis čia, jis tikras. Toks ir buvo.