Kitų autorių tekstuose ši paroda yra įvardinama ir reginiu, ir netgi reiškiniu. Ko gero, abu įvardinimai yra jai tinkami. Kiekvienais metais organizatoriai atlieka didžiulį darbą galvodami apie parodos architektūrą – estetiškai išeksponuoti per šimto menininkų kūrinius, kurių nevienija joks jungiamasis elementas – tikrai didelis iššūkis.

Kiekviena Geriausio metų kūrinio paroda, kad ir kokia nevienalytė ji būtų, žiūrovą pasitinka apgalvota ir kiek tik įmanoma vizualiai baigta ekspozicija, kurioje pristatomi ir tapybos, akvarelės, piešimo, grafikos, tekstilės, keramikos, odos meno, stiklo, mažosios plastikos, ir instaliacijos, vaizdo meno, objekto meno kūriniai. Ši paroda – reginys, atspindintis skirtingas dailės formas pasirinkusius Kauno menininkus, skirtingai išnaudojančius pasirinktų dailės šakų galimybes ir skirtingai suvokiančius estetikos kriterijus.

Šio reginio kontekste nereikėtų lyginti vienų menininkų su kitais. Paroda perteikia bendrą Kauno meninio lauko vaizdą, kuris Geriausio 2018 metų kūrinio parodoje yra laipteliu aukščiau nei buvo praėjusiais metais.

Jau vien dėl to, kad ekspozicijoje galima pamatyti vis daugiau jaunosios kartos menininkų, kuriančių Kaune, darbų. Jų raiškos formos yra laisvesnės, jie linkę eksperimentuoti, ieškodami savitos meninės kalbos; jaunųjų menininkų kūryboje pasirenkami motyvai gana asmeniški, reflektuojantys autentiškus vidinius pasaulius; rinkdamiesi kūrinio formatą jie dar nėra labai pasitikintys savimi, bet stengiasi tobulėti.

Paroda tampa jų išsigelbėjimo ratu ir kartą metuose jie pasiekia išsvajotąjį krantą, kuriame gali susitikti su žiūrovais, kolegomis.

Vyresnės kartos dailininkai renkasi aiškiau žiūrovui perskaitomus motyvus; didelį formatą, kuriame atsiskleidžia technikos išmanymas, meistrystė, profesionalumas. Vyriausios kartos dailininkai – priešingai – pasirinkdami formatą yra santūresni, tačiau raiškos prasme džiazuoja, nesiekdami nei nustebinti, nei priblokšti. Tiesiog mėgaudamiesi laisve.

Šių metų parodoje (kad ir kokia ji spalvota tiesiogine šio žodžio prasme) juntama ir globėjiška kuratorės ranka, kuri vieniems menininkams atvėrė galerijos duris, kitiems – patapšnojo per petį ir palinkėjo sugrįžti kitąmet. Todėl parodoje, neprarandant jos pirminės koncepcijos, išlaikomas balansas tarp skirtingų meninio profesionalumo lygių.

Skirtis tarp menininkų, kurie yra pripažinti ir aktyvūs Kauno (ir ne tik) meninio lauko dalyviai bei tų, kurie kuria tyliai, yra jaučiama. Ir šių metų ekspozicijoje ji tampa pliusu, žyminčiu, kuo Geriausio 2018 metų kūrinio paroda skiriasi nuo kitų Kauno mieste vykstančių parodų.

Ši aplinkybė, ko gero, ir leidžia parodą pavadinti reiškiniu. Kaunas nėra didelis miestas, parodinių erdvių jame ne tiek ir daug, todėl natūralu, kad pirmenybė jose pasirodyti yra skiriama Lietuvoje, užsienyje pripažintiems menininkams. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, mažiau aktyvūs kūrėjai atsiduria už borto. Todėl Geriausio 2018 metų kūrinio paroda tampa jų išsigelbėjimo ratu ir kartą metuose jie pasiekia išsvajotąjį krantą, kuriame gali susitikti su žiūrovais, kolegomis ir kūrybinio lauko atstovais. Paroda tampa galimybe parodyti save ir pažiūrėti į kitus – praplėsti savo matymo ir suvokimo lauką, pasisemti įkvėpimo ieškant naujų raiškos formų. Juk geri pavyzdžiai įkvepia.

Kita vertus, ir menininkai, kurie savo kūrybą parodo galbūt tik kartą metuose, žinomus kūrėjus gali šio to pamokyti, pavyzdžiui, atsipalaiduoti. Kad ir koks nedidelis tas mūsų miestas, vietos jame užteks visiems. Gerai, kad Kauno meninis laukas yra platus ir spalvotas, gerai, kad kiekvienas Geriausio 2018 metų kūrinio parodą aplankęs žiūrovas turi laisvę pasirinkti būtent tai, kas artima jam. Juk meno pasaulis tuo ir turi būti ypatingas, jog neturėtų turėti sienų.