Kiekvienas turime tolimesnių giminaičių, pamatomų tik per vestuves ar jubiliejus – išeiginiais drabužiais, pasitempusius, suoficialėjusius ir visiškai neautentiškus. Būtent toks atrodytų ir miestas, jei apie jį spręstume tik iš paveldo, dailiai nudažytų fasadų ir madingų kavinių. Jis irgi būtų iškilmingai pasitempęs tolimesnis giminaitis. Bet čia gyvena žmonės, kurie nėra linkę suslėpti savo gyvybės ženklus ir tą nefasadinę gyvybę liudija miesto kiemai.

Jie įvairūs, kaip ir juos prižiūrintys gyventojai. Pagal kiemą dažnai galima spręsti, kuo ir kaip gyvena jo šeimininkas. Parodyk, koks tavo kiemas, ir aš pasakysiu kas tu – taip galėtume perfrazuoti žinomą posakį. Yra nemažai rajonų, kuriuos pavadintume kaimu mieste, – Šančiai, Žaliakalnis, Vilijampolė, – čia kiemai privatesni ir įvairesni, apsukę ratą kvartalais šalia Žaliakalnio turgaus išvystume visą čionykščių gyventojų skalę – nuo skurdo ir apleistumo iki stulbinamo noro papuošti savo kiemą kuo tik įmanoma. Nuo spalvotų vėjo malūnėlių iki cementinės meškos su alaus bokalu letenoje. Taip, tam tikra prasme tai irgi fasadinis dalykas, tačiau itin asmeniškas, neunifikuotas ir netvirtintas miesto architekto. Kiemas kaip liaudies kūrybos dalis yra labai savotiškas žanras.

Senamiesčio kiemai dabar visai kitokie nei dviejų Romualdų – Rakausko ir Požerskio – aštuntojo dešimtmečio fotografijose. Nesustyguotos gyvybės čia mažiau, nors nesakyčiau, kad ji visai išnykusi. Kiemą kaip asmeninės erdvės dalį sunaikino sovietiniai daugiabučiai. Čia kiemas yra vieta, kur gali pasistatyti savo mašiną, ne daugiau. Tačiau ir daugiabučių areale žmonės sugeba puoselėti įvairius gėlynus šalia pirmojo aukšto balkonų – o tai rodo didžiulį savojo kiemo poreikį.

Jei mieste būtų VIEN šie kiemai, vargu galėtume apibrėžti Kauno miestiškąją tapatybę, tačiau būtinai reikia IR jų. Kartais minėtoji cementinė meška su bokalu (iš tiesų juk kičas ir plagiatas) man būdavo gražesnė už Kauno rotušę. Tai tik įrodo, kad žmogaus siela yra kuo mįslingiausias dalykas.