Nuo šiol, jei kas organizuoja kokį inkilėlių kėlimo ar šiukšlių rinkimo vajų, turbūt visų pirma išsiaiškinkime – kas. Mat gali pasirodyti, kad tai "ne tos partijos" akcija prieš rinkimus, vadinasi, ydinga. Tokie kaltinimai skambėjo po akcijos Centriniam knygynui apginti. O juk nesvarbu, kas organizuoja, jei tai gera idėja, tegu ją siūlo nors marsiečiai, palaikykime, nusiėmę šališkumo akinius.

Apie Centrinį knygyną jau rašiau, bet diskusijos tik kaista, tad pridursiu dar porą sakinių. Jį valdantiesiems atrodo, kad tai tiesiog prekybos įmonė, o toks žvilgsnis į kultūrą pro kaimo buhalterijos langą gali baigtis liūdnai. Tai objektas, labai svarbus Kauno tapatybei. Toks jis tol, kol yra vienas ir vienintelis. Nelabai įsivaizduoju, kaip išlikti Kauno tapatybės ženklu, tapus trisdešimt dviejų knygynų tinklo dalimi, valdoma iš Vilniaus. Pakanka naujo veiklaus direktoriaus bei savivaldybės dėmesio, išskyrus dairymąsi, kam čia jį iškišus. Ir viskas, knygynas persitvarkys ir atsinaujins, išlaikydamas tradicijas.

Tiesa, su direktoriais irgi būna visaip. Nieko neturiu prieš naująją Kauno kamerinio teatro (ligi šiol jį irgi kuravo savivaldybė) direktorę Jurgą Knyvienę, galbūt ji puiki teatro vadybininkė, tačiau jai atėjus prasidėjo mįslingi reiškiniai. Imta keisti tam tikra teatre nusistovėjusi tvarka, prieš tai audringai protestavo teatro meno vadovas Aleksandras Rubinovas. Direktorė, kiek suprantu, nebuvo linkusi nusileisti, susiformavo pato situacija, o po to, kaip senais sovietiniais laikais, atsirado ilgas dalies teatro kolektyvo skundas pačioms įvairiausioms instancijoms iki kultūros ministro įskaitytinai. Skundžiamasi, žinoma, meno vadovu. Taip, Aleksandras Rubinovas ne dovanėlė, tačiau kasdiena – juk ne vien gimtadieniai. Įdomu, kad raštas sudėliotas labai kruopščiai, o jame cituojami kai kurie dokumentai ir faktai, manyčiau, kolektyvui būtų sunkiai prieinami be direktorės dalyvavimo.

Rezultatas: teatrą paliko pagrindinės jėgos – Aleksandras Rubinovas, aktorė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė, scenografas Sergejus Bocullo bei dar keletas žmonių. Kauno Kamerinis teatras, toks, kokį jį pažinojome kelis dešimtmečius, sunaikintas visiškai ir negrįžtamai. Nors interjeras ir funkcija, be abejo, liko.

Ir štai staiga Aleksandrui Rubinovui savivaldybė įteikia savo Kultūros premiją. Gal tai savotiška bedarbio pašalpa? Sveikintina, be abejo, tačiau premija motyvuojama įdomiai: už aukščiausius laimėjimus tarptautiniuose festivaliuose. Tarsi savame teatre jis nieko nenuveikė, o tie spektakliai yra ne teatro repertuaro dalis, bet jo asmeninis hobis. Gerai, kad nors tie užsieniečiai žmogaus talentą pastebėjo, mes taigi niekaip neįstengiam.