Praėjusiais metais taip pat, bet šiemet ypač patyriau, kad man, vietiniam turistui, kelionėse trūksta laiko. Štai anksčiau man užtekdavo vienos dienos (kankinamai anksti keliantis) vienam miestui ar net nedideliam regionui ištirti, o pastaraisiais metais jau prireikia planuoti dviejų ar trijų dienų keliones – teko užsisakyti viešbučius Mažeikiuose, Biržuose, Zarasuose, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Ignalinoje, Kretingoje ir Telšiuose. Žaibišku greičiu daugėja dvarų, statinių, muziejų, apžvalgos bokštų, "Laukinėse žąsyse" aprašytų restoranų, kuriuos būtina aplankyti, apžiūrėti ar juose pasėdėti.

Kaip matote, žvelgdami į šią patirtį, nėra vieno žymaus miesto. Kaunas turi nemenką geografinę bėdą – jis yra per arti Vilniaus, svarbiausio (nes didžiausio) vietinio turizmo generatoriaus šalyje. Valanda su trupučiu kelio automobiliu, autobusu ar geležinkeliu, ir Vilniaus turistas – jau Kaune. Tuomet viskas vyksta pagal operatyvų planą – rytas "Laiko rate", blusturgių čempionate, kurį tris kartus per metus rengia prekybos miestelis "Urmas". Pietūs – Centre, kur nors Laisvės alėjoje, po jų – į M.K.Čiurlionio dailės muziejų ir jo filialus, vakarop – pereiti Senamiesčiu ir – atgal, į namus, arba, jei planas maksimalus, – užsukti į Dramos arba Muzikinį teatrą.

Lapkričio pradžioje supratau, kad šie įpročiai tuoj turės keistis. Aš nebesuspėju. Vienos dienos Kaunui per mažai. Net atsisakius turgaus per mažai. Statistikos departamente (kurių leidinius galima rasti Turizmo departamento tinklalapyje) vietinius turistus skirsto į kategorijas plačiai, jais vadindami visus, pajudėjusius iš namų: vasarinius pajūrio poilsiautojus, su dalykiniais reikalais į kitus miestus vykstančius žmones, keliautojus į savo sodybas, giminių lankytojus. Net rūstus važiavimas į Marijampolės automobilių turgų statistiškai tampa vietiniu turizmu. Tai yra tikslu, bet nelabai teisinga. Aš nesėdinčius namuose, bet valstybės sienų nekertančius vietinius turistus skirstau kategoriškiau. Yra poilsiautojų, kurie važiuoja ilsėtis (į Palangą, Neringą, Druskininkus, Birštoną). Taip pat yra aktyvių turistų, kurie važiuoja dviračiais ar irkluoja baidares. Ir yra tikrieji vietiniai turistai, kuriems progą pakeliauti suteikia smalsumas.

Tą lapkričio dieną daugiausia vietinio turistinio laiko atėmė atvirų durų spąstai. Į pirmuosius pakliuvome netikėtai, pamatę, kad Kauno dramos teatro kavinė veikia ir ryte. Aš visuomet džiugiai laukiu tokių Lietuvoje ypač retų visuomeninių erdvių atvėrimų publikai, todėl pasėdėti teatro kavinėje privalėjau. Apžiūrėję Kauno bienalės ekspozicijas M.Žilinsko dailės ir Paveikslų galerijose, nuėjome prie kitų retai atveriamų durų – į Kauno centrinį paštą, kuriame buvo įrengta pagrindinė, Nicolas Bourriaud kuruota bienalės paroda "Gijos: fantasmagorija apie atstumą". Kaip ir turistai, kuratoriai taip pat gali būti skirstomi į kategorijas. Vieni kuratoriai dirba akademiškai, antri... Na, apie kuratorių klasifikavimą man dar reikia pagalvoti, bet N.Bourriaud kuravimo taktika man įdomiausia. Aš juos, savo favoritus kuratorius, vadinu audėjais. Jų sukurtų parodų vaizdas, kaip ir kilimuose, yra trejopas – žiūrint iš tolėliau, vienoks, kartais įspūdingas, dažniausiai – įdomus. Prikišus nosį artyn, galima pamatyti gijų pynimo meistrystę ir ja pasidžiaugti. Trečias žiūrėjimo būdas skirtas profesionalams, kurie gali atskirti, ar parodos siūlų spalvos yra grynos, o gal efektas gaunamas melanžuojant meninį turinį – tai irgi yra įdomu.

Pasirinkus paviršutiniškiausią taktiką, apeiti Centrinio pašto ekspoziciją užtrunka. Daug salių, kambarių, stabdo ir pats pastatas – aš visuomet norėjau pamatyti, kaip atrodo Laisvės alėja iš kabineto su lenktais langų stiklais, o juk visa tai reikia ir nufotografuoti. Yra ir durys – atsitiktiniu algoritmu atsidarančios ir vėl užsiveriančios Julijono Urbono durys tapo realiausia parodos pavadinime paminėtos fantasmagorijos iliustracija.

Trečią kartą atviros durys mus įviliojo į Karininkų ramovę. Užėjome trumpam, apžiūrėti nedidelės art deco interjerų parodos, o išėjo poros valandų ekskursija po visą pastatą. Net tarpukario liftu pasivažinėjome. Ir, be abejo, negalėjome nepavalgyti istoriškai stilingiausiame Lietuvos restorane toje pačioje ramovėje. Tai, kad jį tenka vadinti picerija, mums, vietiniams turistams, didelių problemų nekėlė – turime lakią vaizduotę. Pavalgėme, ir viskas – septynios vakaro. Aš beveik verkdamas vardijau, ką dar turėjome apžiūrėti ir jau nebepamatysime, nes tos parodos greitai bus uždarytos. Nakvynei pasiruošę nebuvome – laukė visokie reikalai Vilniuje. Taigi, šitaip ir supratau – Kaunas iš vienadienės kelionės (taip jas vadina statistikai) virto kelione su nakvyne.

Rašydamas tekstą surengiau greitą savo bendradarbių apklausą, persekiodamas juos su klausimu, ar jie jau pasiruošę nakvoti Kaune. Nakvoti ne dėl darbo ar pas gimines, o kaip turistams, viešbutyje, nes smalsumo objektai nebetelpa į kelių valandų maršrutą. Visi atsakė, kad "taip, žinoma, kitaip ir būti negali". Kai pasitikslinau, ar jau yra taip padarę, visi liūdnai prisipažino, kad dar ne. Bet štai, kai atšils...