Štai skambina draugė, norinti užeiti. Sako: bijau aš to Kauno, aš iš Šilutės, ten visai kitaip. Suprantu, kad Šilutėje visai kitaip, bet ko bijoti Kauno, nelabai suprantu, kažkaip ir čia žmonės išgyvena. "Kur tu?" – klausia draugė. Jau iš intonacijos suprantu, kad jai už lango Šilainių surenkamojo betono šedevrai. Beje, viena gruzinų poetė man yra sakiusi, kad Šilainiai jai itin gražūs. Tbilisio standartais – tai tikrai šedevras. O kur aš gyvenu? Gyvenu Žaliakalnyje, kur kaimas mieste, kur kažkas net ožkų laiko.

Kartą čia atvažiavo austrų poetas. Apsižvalgęs sako: o, darbininkų priemiestis. Kai pavedžiojau po Žaliakalnį ir parodžiau medinukus, pastatytus bauhauzo taisyklėmis, jis jau taip nebegalvojo. Kitas austrų poetas, mano pavedžiotas Centro gatvėmis, pasakė, kad bauhauzo pas mus daugiau negu Berlyne. Taip, nei mažiau, nei daugiau. Tik kas galėjo tikėtis pamatyti medinį bauhauzą, kurio Žaliakalnyje vis dar esama?

Tos tarpukario architektūros beveik visai nėra Vilniuje, kur irgi teko kiek pagyventi. Vilnius yra geras miestas, bet man kiek svetimas. Galėčiau pakartoti draugės frazę: Šilutėje visai kitaip. Kai grįždavau į Kauną ir pamatydavau tą "kitaip", širdis atsigaudavo, prisiminimai atgimdavo ir tapdavo įmanoma gyventi ne vien iš inercijos.

Kauno žmonės taip pat ypatingi. Nuo auksarankių meistrų iki kokios telefoninės darbuotojos, kuri paskambina, pasako: pone, mes jums turime patrauklų pasiūlymą. Ir vėl ta širdis atsigauna, patrauklūs pasiūlymai "ponui" visada palankūs. Kartą skambinau draugei, jos nebuvo, atsiliepė močiutė. Tai štai su ta močiute prakalbėjau valandą ir 48 minutes. Viską apie smetoninį Kauną papasakojo. Kokius ledus pirkdavo "Pas Konradą", ką "Metropolyje" grodavo Leiba Hofmekleris, kokie kavalieriai ateidavo į pasimatymus. Jie paprastai apsirengdavo geriausią turimą kostiumą ir vien iš to kostiumo dama galėdavusi spręsti, ar kavalierius ko nors vertas. Ach, Kaune, tu miestas gražios ateities, kaip dainavo Šabaniauskas. O ateitis juk – ne pastatai, net ne bauhauzai, net ne nustebimas čia atvažiavus, tarkime, iš Šilutės. Žmonės ji. Ir matau, kokie puikūs čia gyvenantys žmonės.

Man patinka kiti miestai. Ir Amsterdamas, ir Niujorkas ir Tokijus. Tai puikūs miestai. Bet žinau, kad niekad neiškeisiu į juos savo nuostabiausio miesto Kauno. Ir tai ne retorika, o suvokimas to, kad tai tikrai mano miestas. Vienintelis.