Kartą Urano planetoje, kuri tuokart dreifavo Avino ženkle, susitiko du marsiečiai Jošua ir Peteris. Pirmasis ateivis pasiskundė: "Koks nuobodus tas mūsų gyvenimas." Antrasis ateivis Jošuai paantrino: "Tai jau tikrai – valdžia vagia, tik mokesčius kelia, o čia dabar dar ir šauktinių įstatymą rengia".

Jošua pasižiūrėjo į savo draugą sunerimęs: "Valdžia? Kokia valdžia?" Peteris jam atsakė: "Oi, atleisk. Dabar laisvu laiku gaudau radijo bangas iš Žemės planetos ir vis sugaunu kažkokios keistos šalies signalus". Jošua: "Keistos, tikrai?"

Peteris: "Aha. Ten žmonės pastaruosius septynerius metus viskuo skundžiasi ir dejuoja – tas negerai, anas negerai, visur sąmokslai, priešai, korupcija, o dabar dar ir šauktinių įstatymą parengė. Labai dažnai jų klausausi".

Jošua: "Ar ne per daug negatyvumo? Juk radijas turėtų skleisti gyvenimo džiaugsmą". Peteris: "Taip, bet mane tų žmonių skundai ramina". Jošua: "Nejaugi? Duok ir man paklausyti". Peteris buvo tikras draugas, tad pasidalijo šiuo džiaugsmu su savo bičiuliu. Pastarasis, įsikišęs radijo ausinukus, labai nustebo, kai eteryje pasigirdo žinia apie kažkokio Boriso Nemcovo nužudymu kaltinamo čečėno pareiškimą, jog jis nekaltas, bei apie JAV apsisprendimą tiekti Ukrainai bepiločius žvalgybinius lėktuvus.

Jošua tarė Peteriui: "Žinai, tikrai ramina. O Dieve, jaučiuosi lyg ant sparnų. Tai tarsi rankinis smegenų masažas su laiminga pabaiga, juo galima pasimėgauti viename Veneros ugnikalnyje, tik geresnis". Peteris: "Dabar supranti, apie ką kalbu? Dienų dienas klausausi šių žmonių dejonių. Jų depresija ir kančios bei niūrios kalbos mane veikia tarsi narkotikas".

Jošua: "Dieve, tai kažkas panašaus į kanapes, argi ne taip?" Peteris: "Viskas gerokai subtiliau. Žmonių niūrios kalbos kažin kaip sugeba išskirti mūsų organizme hormoną serotoniną. Blogiausia tik tai, kad kartais tuos žmones apima gera nuotaika, todėl jie liaujasi viskuo skundęsi, o tada man prasideda nepakeliamos kančios – laužo kaulus, mane patį apima depresija ir t.t."

Jošua: "Juk tai – siaubinga. Turime kažkaip paversti visus tuos žmones nelaimingais, arba bent jau kad jie gyventų nuolatinėje įtampoje". Peteris: "Puiki mintis. Dabar viskas Žemėje sukasi apie kažkokį Vladimirą Vladimirovčių. Nežinau, kuo jis ypatingas, bet nuolatos kalbama apie jį". Jošua: "Sugalvojau, nuskriskime ir pagrobkime jį".

Kaip tarė, taip ir padarė. Nusileidę Žemėje jie pavogė straigtasparnį ir juo nuskrido į šalį, valdomą minėto VV. Ten jie beveik patikėjo propagandinėmis iškabomis, kurios skelbė, jog ši šalis yra nuostabi – žmonės joje turi viską, rūpesčiai jų neslegia, pagrindinė jų veikla – gerti degtinę, laisvalaikiu vogti šakutes iš vagono-restorano.

Vis dėlto Jošua ir Peteris prisiminė išmintingus žodžius: "Nemesk kelio dėl takelio". Jie pamąstė ir nusprendė, jog negandos Žemėje, teikiančios jų ausims ir smegenims nuolatinį orgazmą, yra kur kas svaresnės už vogtas šakutes ir alkoholinius gėrimus. Sraigtasparniu prisklendę prie pastato, kurį vadino Kremliumi, ir kuriame, pasak radijo pranešimų, reikėtų ieškoti Vladimiro, herojai įjungė su savimi atsigabentą milžinišką magnetą. Šis susiurbė virš Kremliaus kabojusią heraldinę servetėlę, vadinamąją vėliavą, Vladimirą su visa lova, šalia jo lovos miegojusius kitą Vladimirą ir Sergejų bei asmens sargybinį generolą Zolotovą. Generolas, pamatęs ateivius, išsitraukė pistoletą, bet ateivis Peteris telepatinėmis galiomis privertė tą daiktą išmesti. Vis dėlto krisdamas ginklas netyčia iššovė generolui į kaklą.

Staiga sraigtasparnio radijo eteryje pasigirdo balsas: "Paslaptingas sraigtasparni virš Kremliaus, paslaptingas sraigtasparni, kalba Dmitrijus. Reikalauju prisistatyti". Jošua atsiliepė: "Kas jūs toks?" Dmitrijus atsakė: "Aš – šauklys Dmitrijus, skelbiu mūsų valdovo žodį šiame krašte. Kas jūs tokie ir ko jums reikia? Kur mūsų vadas? Kur jo augintiniai? Kodėl čia  toks didžiulis radiacijos fonas? Kas čia vyksta?"

Jošua atsakė: "Mes – ateiviai. Gyvename Marse. Mes pasiskolinsime jūsų viršininką, neilgam, pažadu. Hmm, mūsų karalius – didelis Levo Tolstojaus gerbėjas, jis visada norėjo pamatyti tikrą rusą". Ir daugiau nieko nesakę ateiviai nuskrido.

O Dmitrijus nežinojo, ką daryti. Prie jo priėjo dvaro filosofas Duginas. Jis paklausė: "Kas nutiko?" Dmitrijus: "Ateiviai pagrobė carą". Filosofas Duginas: "Ateiviai. Bet, juk tai... Bože! Tai – šansas nušluostyti nosį supuvusiems Vakarams ir imperialistiniams Amerikos bei NATO fašistams. Mes būsime pirmieji, pateikę nenuginčijamų įrodymų apie nežemišką civilizaciją".

Dmitrijus: "O prezidentas?" Filosofas Duginas: "Kam jis rūpi? Kalbame apie svarbesnius dalykus. Įsivaizduokite – stačiatikybės išpažinėjai atrado ateivius. Juk tai akivaizdus įrodymas, kad tradicinių vertybių ir religijos stimuliuojama ideologija pranašesnė už "gėjropos" apšvietos idėjas ir visokius Nyčės antžmogius".

Dmitrijus: "Bet kaip paaiškinsime prezidento dingimą?" Filosofas: "Kažkoks išmintingas žmogus, atrodo, J.Goebbelsas pasakė: "Ilgą laiką kartojamas melas virsta tiesa. Meluosime kiekvieną dieną". Dmitrijus: "Kiekvieną dieną?" Filosofas: "Taip. Iš pradžių paskelbkite, kad prezidentas mirė. Vėliau paskelbkite, kad jo sugyventinė gimdo".

Dmitrijus su entuziazmu sušuko: "Vėliau paskelbsime, kad pats prezidentas gimdo". Filosofas: "Pats prezidentas? Tiek to. Aš ne fizikas, bet čia baisus radiacinis užterštumas. Siųskite ką nors, kas jį gebėtų sumažinti". Dmitrijus: "Tai atkreips dėmesį". Filosofas: "Užmaskuokite juos kaip ir paramą separatistams. Humanitarinės pagalbos sunkvežimiais, ir viskas bus gerai".