Šviesaus atminimo profesorius Rolandas Pavilionis puikiai mokėjo anglų kalbą. Tačiau dirbdamas Europos Parlamente atkakliai reikalaudavo, kad visi komisijų, komitetų plenariniai posėdžiai būtų sinchroniškai verčiami į lietuvių kalbą ir atvirkščiai – iš lietuvių į kitas ES kalbas.

Tokia tvarka numatyta europarlamento reglamente, tačiau ar dėl vertėjų trūkumo, ar dėl kitų priežasčių, jos ne visada buvo laikomasi. Profesoriui tai buvo nė motais – laikykitės savo nustatytų taisyklių, raskite vertėją, antraip posėdis neįvyks. Ir sėdėdavo orūs europarlamentarai, laukdami, kada atsakingi už vertimą pareigūnai suras vertėją ir bus galima pradėti posėdį.

Teisingas, teisėtas, savo ir kitų tautų kalbas gerbiančio žmogaus elgesys.

Deja, kuo toliau, tuo skausmingiau jaučiama, kad net čia, Lietuvoje, kalbą saugančios visų mūsų priimtos principinės nuostatos pamažu užmirštamos, o pačią kalbą įvairūs kosmopolitai ir politiniai provokatoriai energingai stumia į valstybės ir tautos gyvenimo paraštes.

Suprantama, anglų kalbos invazija į mūsų kasdienį gyvenimą yra neišvengiama ir jos vartojimo arealas ilgainiui plėsis. Tačiau nereikia į tai žiūrėti iš kraštutinių radikalių pozicijų, stengtis atsiriboti ar visiškai izoliuotis.

Reikia protingai ir atsakingai stiprinti lietuvių kalbos pozicijas, siekti, kad ji visada liktų pagrindinė informacijos gavimo ir perdavimo priemonė, kad sklistų iš visų "mass media", kad būtų populiariosios jaunimo kultūros pamatas, kad ja ir toliau būtų kuriama literatūra ir poezija, kad lietuviškai kalbėtų mūsų vaikai.

Tik išsaugoję gimtąją kalbą mes išliksime šiame dinamiškame ir, deja, negailestingame pasaulyje. Bet kokiu kitu atveju išnyksime, kaip rūkas virš upės rytui brėkštant. Liksime ne tik be kalbos, bet ir be istorijos, be savasties, be Tėvynės.

Sakote absurdas, sapaliojimai, kvailystės?

Tačiau įdėmiau apsidairykite, pasiklausykite ir netruksite įsitikinti, kad tai, ką sakau, nėra nei taip kvaila, nei absurdiška.

Tarkime, sutinkate Lietuvoje du lietuvius, kurie tarpusavyje šnekasi angliškai. Atseit taip jie geriau išreiškia save, lengviau supranta vienas kitą. Na, ir bala jų nematė, jei jau abiem taip patogiau. Tačiau aš esu toks aborigenas, kad su lietuviu noriu šnekėtis lietuviškai, t.y. savo tėvų kalba. Deja, ne visada tokie lūkesčiai išsipildo.

Nuėjau anądien į "Švyturio" areną "Neptūno" ir turkų "Besiktaš" krepšinio komandų varžybų pažiūrėti. Ir, žinote, kas mane ten labiausiai sujaudino, netgi sukrėtė? Ne, ne geras klaipėdiečių žaidimas, net ne nepelnytas pralaimėjimas paskutinę rungtynių sekundę, bet varžybų informatorius su beveik 3 tūkstančiais žiūrovų bendravęs išimtinai... angliškai!
Įsitikinęs, kad tai ne klausos haliucinacijos, pradėjau aplinkinių teirautis, kodėl taip yra, kodėl mes informuojami svetima kalba? Vyrai traukė pečiais, o vienas, matyt, labiausiai informuotas paaiškino, kad tokie yra "eurobasketo" reikalavimai.

Neapsikentęs per ilgąją pertrauką VIP sektoriuje pradėjau ieškoti teisybės. Krepšinio bendruomenės "grandų" klausinėjau, kodėl varžybų informatorius su klaipėdiečiais kalba angliškai?
Keisčiausia buvo tai, kad tokiu akivaizdžiu spjaudymu žmonėms į veidus niekas nesipiktino, netgi nesistebėjo. Atvirkščiai, ieškojo pateisinimo, atseit, ko gero, tokios yra instrukcijos, "eurobasketo" nuostatai, varžybų komisaro nurodymai...

Tada suradau "Neptūno" komandos direktorių Osvaldą Kurauską ir pareikalavau išsiaiškinti. Po penkių minučių jis pranešė, kad reikalas sutvarkytas, informatorius informuotas, kad varžybos vyksta Lietuvoje ir kad informuoti dera lietuviškai.

Taip ir įvyko, per likusius du kėlinius sulaukėme informacijos ir lietuvių kalba. Pradžioje angliškai, po to ir lietuviškai.

Sunku sveiku protu suvokti, kokie procesai vyksta tokio informatoriaus galvoje, kokie neuronai ten nesusijungia į sinapses, kad Lietuvoje lietuvis lietuviams informaciją pranešinėja angliškai.

Žinoma, gerai, kad žmogus moka anglų kalbą, bet juk "Švyturio" arena yra nepriklausomos Lietuvos valstybės uostamiestyje Klaipėdoje ir čia, kaip ir likusioje Lietuvos teritorijoje, galioja Konstitucija, kur 14 straipsnyje aiškiai parašyta: "Valstybinė kalba – lietuvių kalba". Tad jokie "eurobasketai", jokios federacijos, jokie komisarai neturi teisės tokios konstitucinės nuostatos ignoruoti, juoba, atšaukti.

Kur kas rimtesnis ir liūdnesnis reikalas yra tai, kad nūnai didelę dalį lietuvių kamuoja vadinamasis vergo arba antrarūšio žmogaus sindromas. Pasąmonėje to sindromo kankinami žmonės jaučiasi esą nepripažinti ir ignoruojami, o tarptautiniu lygmeniu – nevisaverčiai, todėl kalbančius angliškai laiko visapusiškai pranašesniais, labiau išsivysčiusiais. Ieškodami išeities jie dažniausiai patys pradeda ignoruoti ir nepripažinti to, kas daugumai yra vertinga ar net adoruojama. Dalis pasirenka kokį nors netradicinį gyvenimo būdą, provokuojamą elgesį arba rūbus, daliai jų tokiu atpirkimo ožiu tampa kalba. Kalbėdami, dainuodami arba ką nors įvardydami angliškai įsivaizduoja esą pranašesni už kitus, labiau šiuolaikiški, labiau europiečiai nei likusi tautos dalis, įsikibusi į papročius, tradicijas ir į prasčiokišką, perspektyvos neturinčią gimtąją kalbą.

Toks pseudoišskirtinumas gerina jų savijautą, leidžia pasijausti net ne lygiaverčiais, bet pakeltais į aukštesnę lygą, einančiais visų priekyje. Tikrovėje tai tik bandymas tokiu būdu išspręsti savo psichinius kompleksus, t.y. išsivaduoti iš kankinančių vergo, antrarūšio žmogaus pančių.

Tokie minkštakūniai, į savinieką linkę veikėjai teigia, kad gimtoji kalba neleidžia jiems realizuoti savęs, trukdo išreikšti mintis ir jausmus, yra pagrindinė kliūtis pasauliniam jų pripažinimui, tad ir niekina ją, trypia, raivydamiesi scenoje, televizijų ekranuose, viešojoje erdvėje.

Tas įvykis "Švyturio" arenoje sukėlė man ir kitokių minčių bei prisiminimų. Dabar pasižvalgęs po miestų ir miestelių viešąsias erdves rečiau beužtiksi lietuvišką užrašą. Vis "hoteliai", "sičiai", "oldhoteliai","oldmailai", "studlendai", "liderdancai", "lighthausai", "amberlaifai", "amberhoteliai", "amberlandai" ir "ambersičiai", "riversaidai", "šopai", "starai", "paypostai" ir dar bala žino kas. Visokio pajėgumo dainininkėliai, ar tai būtų "Lietuvos balsas", "X faktorius" ar "Chorų karai", net pasišokinėdami iš visų jėgų plėšia tik angliškai ir niekaip kitaip. Dėkui Dievui, kad bent jau viso tokio dainavimo aiškintojai teikiasi į tautą byloti lietuviškai.

Ir šioje vietoje netyčia į galvą man pradeda lįsti viena, visiškai doram lietuviui nederama mintis – kodėl mes taip dusiname lenkus dėl vienos W raidės? Ar ne paradoksas – iš viešosios erdvės, jaunimo masinės kultūros savanoriškai baigiame išguiti gimtąją kalbą, tačiau esame pasiryžę kolektyviniam charakiriui dėl W.

Nesu pavardžių ir vietovardžių rašymo svetimais rašmenimis entuziastas, atvirkščiai, manau, kad visos mūsų valstybėje gyvenančios tautos, puoselėdamos savo kalbą ir kultūrą, privalo paklusti Lietuvos įstatymams, o ne taip kaip lenkai – reikalauti sau išskirtinių teisių.

Tačiau ar reikia stebėtis, kad taip yra, kad lenkai, o iš dalies ir rusai nenori šnekėti lietuviškai, jei patys lietuviai prioritetą teikia anglų kalbai. Jei gimtoji kalba nebrangi mums, tai kodėl ji turi būti svarbi kitataučiams? Ko gero, ne! Bent jau iki to laiko, kai patys pradėsime gerbti valstybinę kalbą, kai iš gatvių iššluosime svetimybes, kai per televizijas jaunimas uždainuos ir gimtąja, kai Prezidentė tikrins, kaip taisyklingai kandidatai į ministrus kalba lietuviškai, o ne vograuja angliškai, kai nuėję į sporto varžybas girdėsime gražią lietuvių kalbą, o ne kosmopolito saviniekos ir nepagarbos žmonėms spektaklį.

Kad ir kaip būtų keista, bet ne lenkai, ne rusai ir net ne anglai yra didžiausi lietuvių kalbos priešai ir naikintojai. Jei ji ir išnyks, kalčiausi būsime mes, lietuviai. Bet gal dar yra žodžių, kuriais būtų galima suvirpinti nuolankiai pasiruošusio nutautėti lietuvio širdį? Vargu, juk Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda pasakė, regis, viską. Deja, ne visi girdėjo, o girdėję – nesuprato.

Keistus laikus gyvename. Kažkada mūsų seneliai, gindami lietuvių kalbą, kovojo su lenkais prieš polonizaciją, su vokiečiais – prieš germanizaciją, tėvai – prieš rusifikaciją, dabar tenka kovoti... su lietuviais prieš anglizaciją.

Ko gero, tai yra paskutinis ir lemiamas mūšis.