Savaitgalį paminėjus Pasaulinę pabėgėlių dieną, vis dar netyla kalbos, ar pabėgėlių problemos – tikrai Lietuvos reikalas? Nors praėjusią savaitę Vyriausybė jau pritarė, kad sprendžiant migrantų krizę Viduržemio jūroje, Lietuva galėtų priimti iki 250 Europos Komisijos skirstomų pabėgėlių, tačiau šiuo sprendimu mūsų šalyje abejoja ne vienas.

Prieš

Julius Panka, Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas:

– Esu prieš tokį dalyką, ypač prieš prievartą, kurią ES bando taikyti savo narėms. Vis dėlto žmonės – ne cukraus ar žūklės kvota. Mano atstovaujama organizacija yra prieš pabėgėlių priėmimą Lietuvoje pirmiausia todėl, kad ES narėms yra taikoma prievarta, nustatant kvotas, kiek tų pabėgėlių turi priimti kiekviena šalis. Kitas dalykas, juk Lietuva negali turėti įtakos tiems procesams, vykstantiems Afrikos šalyse. Liūdina ir pačios Europos bejėgiškumas, sprendžiant šiuos klausimus tose valstybėse, iš kurių bėga tie žmonės. Tai yra labai pelningas verslas, kuriuo užsiima nusikalstamos pasaulinės mafijos struktūros bei prekiautojai žmonėmis. Ir jei ES svetingai priima tuos pabėgėlius, tai tik paskatina tą juodąją rinką. Problemų reikia ieškoti pačiose šalyse, iš kurių sprunka tie žmonės. Jeigu Libijoje ar Somalyje jiems yra labai sunku gyventi, tai pasaulinė bendruomenė ir ES turėtų sudaryti sąlygas, kad jie galėtų sustiprinti savo valstybes ir ten kurti sau gerovę. Ir ta migracija pati savaime sustotų. Tačiau šiandien yra sunku atskirti, kur čia ekonominis migrantas, o kur žmogus, kurio šeimai ar jam pačiam gresia pavojus toje šalyje. Kaip rodo pasaulinė patirtis, daugiausia tai yra ekonominiai migrantai. Jie neprimena išeivių iš Lietuvos, kurie 1945 m. bėgo nuo sovietinio režimo. Ir didelė jų dalis buvo pasiruošusi grįžti, jei tik Lietuva būtų išlaisvinta. Šiuo atveju situacija yra visai kita, tie žmonės net negalvoja grįžti į savo istorinę tėvynę. Ir vienintelis jų tikslas – turtingesnės šalys, kur yra geresnė socialinė padėtis ir tokiems migrantams mokamos solidžios pašalpos. Aš, kaip istorikas, nelabai tikiu stebuklais ir nemanau, kad tie migrantai ketina integruotis, dirbti ir kurti svečioje šalyje. Matau, kas vyksta Švedijoje, Norvegijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Didžioji dalis pašalpų gavėjų, neramumų kurstytojų ir smulkių nusikaltėlių yra būtent kitos kultūros ir religijos migrantai. Nemanau, kad tokiais migrantais užpildysime darbo rinką. Juk per nepriklausomybės laikotarpį beveik milijonas gyventojų išvyko iš Lietuvos, tai gal geriau susigrąžinkime saviškius.

Už

Kęstutis Girnius, žurnalistas ir politologas:

– Mes turime priimti karo pabėgėlius. Turime parodyti solidarumą Europai, kurią užgriuvo šis rūpestis. Ir tie standartiniai atsikalbinėjimai, kad nesame tam pasiruošę, neįtikina. Esu įsitikinęs, kad per keletą mėnesių galėtume atlikti visus parengiamuosius darbus ir priimtume tuos žmones iš karo zonos. O baimė, kad 250 kitos kultūros žmonių nesugebės integruotis į mūsų aplinką, manau, yra visai nepagrįsta. Juk lietuviai irgi keliauja po visą pasaulį, išvyksta į svetimas šalis, ten integruojasi, prisitaiko prie tenykščio gyvenimo būdo. Kodėl mes manome, kad atvykėliai to nesugebės. Nejaugi jiems Lietuva bus tokia svetima aplinka, kad jie negalės surasti sau vietos? Svarbiausia, kad mūsų žmonės būtų pakantūs atvykėliams. Turime parodyti žmogiškumą. Žinoma, migrantams čia nebus lengva, juk ir kultūra, ir aplinka, ir oro sąlygos visai kitokios nei jų šalyje. Be to, jie ir taip patyrė didžiulį stresą, palikdami savo tėvynę. Tačiau jei mes būsime pakankamai svetingi, nebus čia jokių rasistinių išpuolių, tai jie puikiai prisitaikys ir pritaps Lietuvoje. Aišku, bus keista, jei kokioje gyvenvietėje apsistos vienintelis juodaodis, bet jei su juo bus draugiškai elgiamasi, jis prie to pripras, ir viskas bus gerai. Na, o jei jie čia nepritaps, yra galimybė po kiek laiko išsikraustyti į kitą Europos Sąjungos šalį. Prisimenant atvejį po Antrojo pasaulinio karo, kai Europoje pabėgėlių buvo labai daug, jie tada patys kabinosi į gyvenimą, siekė dirbti ir uždirbti, mažai kas ieškojo paramos. Tuo metu buvo visai kitokia situacija, niekas nedalijo jokių pašalpų. Bet derėtų priminti, kad tie bėgliai iš Lietuvos visur buvo priimti. Juk į Vakarus tada pasitraukė daugiau nei 60 tūkst. lietuvių. Jie ten puikiai integravosi. Pirmiausia juos priėmė Vakarų Vokietija, vėliau Kanada, Amerika. Net ir tremtiniai Sibire sugebėjo prisitaikyti prie tos sunkios aplinkos, į kurią priverstinai pateko. Juk lietuviai, kaip bėglių ir migrantų tauta, kaip tik turėtų užjausti tuos pabėgėlius, juos priglausti savo šalyje ir taip atsidėkoti už tą paramą, kurią prieš 60–70 metų Vakaruose suteikė jų tėvynainiams.