Daugiau nei trisdešimt metų rusenęs konfliktas tarp Rusijos globojamos Armėnijos ir su įvairiomis jėgomis bendradarbiaujančio Azerbaidžano gali būti pagaliau užbaigtas, mat, azerų pajėgos surengė žaibišką „specialiąją antiteroristinę operaciją“ ir pastatė Kalnų Karabacho armėnus į beviltišką padėtį, o nei didžioji Armėnija, nei Motina Rusija nepadarė nieko, kad jiems padėtų.

Taip pat reikia paminėti, kad azerai apšaudė ir užmušė aukšto rango rusų „taikdarius“ ir tai, kad Azerbaidžano lyderis atsipirko atsiprašymu, puikiai iliustruoja, kaip yra „rimtai“ žiūrima į Rusijos „taikdarystę“.

Skaudžiausia armėnams veikiausiai yra tai, kad dėl šios padėties yra kalti tik jie patys ir niekas kitas.

Diskutuoti, kam turėtų priklausyti Kalnų Karabachas – beviltiška. Kiekviena pusė turi savus argumentus ir kontrargumentus, tad pokalbiai šiuo klausimu gali beprasmiškai tęstis valandų valandas arba peraugti į muštynes.

Galima paminėti tik vieną iškalbingą faktą – prieš maždaug šimtą metų Rusijos bolševikų valdžia nusprendė, kad Kalnų Karabachas turi priklausyti Azerbaidžanui. Toks sprendimas, matyt, buvo padarytas sąmoningai tam, kad ateityje dėtųsi tai, kas ir dėjosi pastaruosius trisdešimt metų. Tokiu būdu Kremliaus šeimininkai pateikė dovanėlę savo įpėdiniams (jeigu nutiktų kokia nors bėda).

Žlugus SSRS, kiekviena buvusi Rytų bloko valstybė rinkosi savo kelią.

Dauguma Rytų Europos kraštų pasirinko demokratinę, provakarietišką kryptį, atvedusią juos į ES ir NATO (Lenkija, Čekija, Slovakija, Baltijos valstybės ir t. t.), kiti kraštai, tarkime, Gruzija ir Ukraina, draskomi skirtingų jėgų, vis mėtėsi iš vienos pusės į kitą, dar kitas šalis užvaldė autoritariniai režimai (Baltarusija, Kazachstanas ir t. t.).

Antai Estija nuo pat pradžių žinojo, kad nori eiti Švedijos, Suomijos, Danijos ir Norvegijos keliu, ir to labai nuosekliai siekė, todėl estams sekasi visose gyvenimo srityse.

Lietuvoje žmonės blaškėsi nuo vieno kraštutinumo į kitą. Vieni norėjo, kad būtų palaikomi geri santykiai su kaimynais (ypač Rusija ir Baltarusija), kiti, kad čia būtų kaip Skandinavijoje, treti, kad būtų kaip Amerikoje ir britų salose, ketvirti agitavo už „savą unikalų kelią“ (tautinės „vertibės“ plius šveicariškas neutralumas bei draugavimas su visais).

Todėl šiuo metu, net ir praėjus trims dešimtmečiams, mūsų valstybės padėtis, švelniai tariant, yra vidutiniška.

Kai susiduri su biurokratinio aparato „bitelių“ piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir kai privataus prekybos centro kasininkės į tave (klientą) įžūliai kreipiasi „tu“, nejučia imi galvoti, kad Lietuva taip ir liko tame pačiame mėšle, kuriame buvo prieš trisdešimt metų.

Kodėl taip yra? Nes Sąjūdis, kuris buvo efektyvus griaunant blogio imperiją, buvo visiškai neefektyvus ką nors nauja statant. Sąjūdiečiai save „paleido“, o tada atėjo buvusi komunistinė nomenklatūra. Ji neršė tris dešimtmečius ir dabar jos atstovai vėl kelia savo taukuotus pagurklius, laukdami artėjančių rinkimų.

Kartais net kyla šventvagiška mintis, ar iš tikrųjų prieš trisdešimt metų didžioji dalis lietuvių troško laisvės? Galbūt jie jos visiškai nenorėjo? O kaip tada buvo pasiekta narystė ES ir NATO? Kaip atsikratyta tapšnotojo, kuris anksčiau ar vėliau veikiausiai būtų tapęs lietuviškąja A. Lukašenkos versija?

Peršasi negera mintis, kad visa tai tebuvo gryniausias atsitiktinumas. Stebuklas ir ne daugiau.

Armėnai nuo pat pradžių nusprendė būti prorusiški ir glaustis po Kremliaus sparneliu, o autoritarinio režimo valdomas Azerbaidžanas žaidė dvigubus žaidimus ir su Rusija, ir su Vakarais. Kalbama, kad V. Putinas tuo pat metu rėmė abi valstybes ginklais ir vaizdavo „taikdarį-tarpininką“.

Rusijai bandant kurti organizacijas, panašias į NATO, Armėnija iškart šliejosi prie šių iniciatyvų ir pasikliovė slavų gynėjos garantijomis, tačiau 2020 m. rudenį, kilus naujam karui, Rusija nepadarė beveik nieko, kad padėtų savo sąjungininkams, matyt, tuo metu jau buvo ruošiamasi „specialiajai operacijai“ Ukrainoje.

Dabar armėnai yra atsidūrę beviltiškų nevykėlių ir kvailių vietoje. Apgautiems, išduotiems, neturintiems draugų, apsuptiems priešų ir visiškai niekam nereikalingiems, jiems belieka melstis, kad azerai su jų tautiečiais nesumanytų suvedinėti sąskaitų ir elgtųsi pagal tarptautines teisės normas, kaip su karo belaisviais.

Sunku pasakyti, kaip klostysis Armėnijos vidaus ir užsienio politika, ir ar ši valstybė atsigręš į Vakarus. Tačiau šiuo metu jos padėtis yra aiškus atsakymas visiems, kas vis dar abejoja dėl Lietuvos narystės NATO ir ES, dūsauja dėl sugadintų santykių su Kinija ir pyksta dėl dabartinės valdžios paramos Ukrainai ir Baltarusijos opozicijai.

Flirtas su autoritariniais režimais (ypač su Kremliumi) turi savo kainą, kartais ji pasireiškia žmogaus teisių suvaržymais, o kartais tuo, kad šalis lieka viena, palikta mėšlo krūvoje.

P. S. Lenkai su ukrainiečiais ankščiau ar vėliau susitars. Tuo įsitikinęs net Naisių dvarponis.