Be technologijų dabar – niekur, jos tyko net ir tualete. Pirmą kartą patekęs į technologijų prikaišiotą išvietę Vakaruose, atvirai pasakius, pasimečiau. Vilkiku važinėdamas po plačiąją tėvynę visko mačiau, o ir tam tikrose įmonių vietose virš galvos ant surūdijusio vamzdžio grėsmingai styrodavo bakelis ir kabėdavo solidi grandinė. Timptelėjai, suriaumojo krioklys ir bėgi lauk, kad patį su viskuo nenuneštų. O vakarietiškame... Tik akinančio baltumo puodas ir baltoje sienoje visą procesą stebinti juoda akis. Net nejauku. Kai atsistojęs atsisukau į akį, ji iš karto sureagavo ir išskyrė porciją vandens. Tikriausiai patikau.

Vis dėlto šitos bėdos nebaisios, bet kai pokštus pradeda krėsti rimta technika, tada, kaip pasakytų žemaičiai, – "menki jouka".

Va, pamenu, anais laikais, kai karaliavo mazai ir kamazai, nebuvo jokių problemų. Penki laidai, trys vamzdeliai ir ratai. Važiavome, patys remontavome, o ko nesugebėdavome, bet kuriame plačiosios tėvynės užkampyje už butelį sutvarkydavo.

Žiemą jei kuris galas užšaldavo, drąsiai fakelu lyg kiaulę pasvilindavome ir pirmyn. Nuolat užšaldavo "Kamaz" stabdžių sistema, nes jai skirtą spiritą žmonės patys išgerdavo. Mašina – nelabai gera, bet stabdžių spiritas – geras. Tiesa, atsirūgus truputį atsiduodavo guma, bet sumaišius "tech. spiritą" su amerikietiška "tech. coca cola" išeidavo puikus "techno", primenantis brendį – paklausiausias šaltkalvių gėrimas.

Kartą vienoje Rusijos firmoje krovikas, vienu mauku išgėręs puodą to "techno gėrimo", iš laimės viduryje sandėlio nukrito. "Buvo žmogus, atvažiavo "pabaltijietis" – nebeliko žmogaus", – tarė sandėlio vedėjas ir liepė pačiam pasikrauti krovinį.

Nuo tada vaišindavau tik atlikus darbą. Greitai valdžia perprato, kur tas skystis naudojamas, kodėl "Kamaz" stabdžiai užšąla, ir pakeitė spiritą į denatūratą. Tą melsvą gėrimą retai kas bandydavo, bet buvo stipruolių ir pastarąjį gėrusių. Kiek pamenu, vienam labai liūdnai baigėsi.

Bet tais, anais laikais, mašinos buvo paprastos, gyventi trasoje buvo lengva ir linksma. Kai atsirado naujausių technologijų prikaišiotos vakarietiškos mašinos, prasidėjo vargai. Mašinos ne naujos, servisų nėra, o vietiniai šaltagalviai (šaltkalvius taip vadindavome), niekingai jas nužvelgę, apeidavo ratu.

Įsigijo mūsų įmonė porą senų mersedesų. Gražūs, mėlyni, kaip mazai, tik pavarų dėžės pusiau automatinės ir ištisas gyvatynas laidų, vamzdelių. Kol važiavo, visi džiaugėsi, kai sustojo dėl pavarų dėžės gedimo, valdžią šokas ištiko. Vilniuje servisas vos tik įsikūręs ir nepatikimas, o Vakarai pasiūlė naują dėžę, kurios kaina dar labiau išmušė iš pusiausviros. Nusprendė patys ardyti. Supuolė laužtuvais, plaktukais, net suvirinimo aparatą atsitempė. Juo tada ne tik virino, bet ir visas metalines dalis pjaustė. Padaužė, pakaitino, kažką nupjovė, išardė, rado kažkokį dantratį nevietoje, kažką pritaikė ir surinko. Iš 16 pavarų liko tik dvi. Viena – pirmyn, viena – atgal. Nutempė į Vilnių. Kaip tik tuo metu buvo atvykęs vokietis. Prijungęs kompiuterį jis ilgai suraukęs kaktą žiūrėjo į savo dėžutę, po to per vertėją paklausė, kas taip pasityčiojo iš Vokietijos simbolio. Mūsiškiai, nuleidę galvas, kukliai tylėjo.

Gerai, kad viskas vyko Lietuvoje. Keltu perkėlė į Kylio uostą, ir mašina pati nurėpliojo pas vakarietiškas technologijas išmanančius meistrus. Tie, ilgai galvos nusukę, įstatė naują pavarų dėžę ir grąžino atgal. Po mėnesio mersedesas vėl išvažiavo į trasą, o įmonės vadovai įsitikino, kad šykštuolis visada moka brangiau.

Man taip pat pasisekė gauti mersedesą. Geresnį, gražesnį, nes baltą! Nespėjęs jo gerai pažinti, iškeliavau anapus Uralo kalnų. Oi, gera mašina buvo. Greičio ribotuvas buvo atjungtas, tai įsibėgėjus spidometras atsiremdavo į dugną – 125, o realiai lėkė gal ir daugiau. Rusijoje milicija, nepatikėjusi greičio matuoklio rodmenimis, net nestabdydavo. Tik kai pralėkus nuskrisdavo jų kepurės, pranešdavo kitam postui. Nežinau, kaip dabar, bet tais laikais, be kitų įvairių blogybių, ta šalis turėjo vieną didelį pliusą. Susimokėjai ir važiuok, todėl tose trasose jausdavomės laisvai. Svarbu žinoti, kiek kam sumokėti, ir žalia šviesa užsidegdavo net muitinėse.

Tą kartą žalia šviesa degė ir nakties apgaubtoje nuošalioje gyvenvietėje. Gyventojai ramiai ilsėjosi, tik nelabasis, kaip visada, nemiegojo. Duobę vandeniu užliejo ir įrengė pasalą. Taip smagiai trinktelėjau, kad variklis ir šviesos išsijungė, o gretimuose namuose šviesos įsijungė.

"Dar vienas nevietinis įkliuvo", – riktelėjo mieguistas balsas pro langą.

"Reikia Kuzmą žadinti", – kažkas žvaliai riktelėjo iš tamsos.

"Tegu pasėdi smarkuolis pelkėje. Kuzma išsiblaivys, pats ateis", – griežtai tarė moteris, ir šviesos languose užgeso.

Laikai neramūs, regionas pilnas vietinių "razbaininkų", vertingas krovinys, nemaža suma grynųjų ir neaiškus tipas Kuzma. "Jouka menki".

Kadangi nerūkiau, tai iš streso pradėjau graužti dešrą. O kas beliko daryti? Stoviu naktį viduryje Rusijos, didelėje pelkėje. Kelias ir gyvenvietė buvo nuošalėje, viena kita pravažiuojanti mašina net nestabtelėdavo. Žinojo apie spąstus ir jau iš toli apvažiuodavo juos kitu kelio pakraščiu.

Mazui ar kamazui ir tamsoje žinotum, kurį galą krapštyti. O šitam gražuoliui kur baksnoti? Žinojau, kur lova, šaldytuvas, saugikliai ir ratai. Net guminių batų neturėjau, todėl sėdėjau kabinoje, griaužiau dešrą ir laukiau Kuzmos.

Prašvitus ėmė rinktis vietiniai specialistai ir dalyti patarimus. Pagrindinė išvada – reikia ieškoti "masės", bet pirma reikia sulaukti Kuzmos.

Nelaukiau to paslaptingo Kuzmos. Už kelis dolerius berniūkščiai atnešė guminius batus. Pirmiausia apžiūrėjau priekabą, mašiną, o tik tada pradėjau ieškoti "masės". Gal dabar ir juokinga, bet tada juoktis nesinorėjo, nepaisant linksmai mane kalbinusių vietinių gražuolių. Rusaitės labai vertino "pabaltijiečius", nes jie džentelmeniški ir saugumo sumetimais visada pro duris pirma jas praleisdavo. Nepasiduodamas provokacijoms, braidžiau aplink mašiną ir kaip avinas žiūrėjau, kas gyvena po pakeltu kapotu. Nieko pažįstamo ten nepamačiau, bet "mersas" ir Rusijos pelkėje – "mersas". Patampiau laidus, paspardžiau ratus, pajunginėjau "masę", pakeičiau porą saugiklių ir, dar prieš pasirodant Kuzmai, mašina atsigavo. Sužibo žibintai, įsijungė variklis ir tęsiau kelionę.

Grįžus apie jokius servisus negalėjo būti nė kalbos. Mūsų meistrai palandžiojo, paspardė, nuvalė akumuliatoriaus kontaktus, pripūtė į padangas ir vėl išvarė į reisą.

Grįžtant iš Vokietijos, Lenkijos keliuose prasidėjo tikras vakarietiškų technologijų šou. Per duobę stuktelėjus išsijungdavo variklis, bet paskui vėl įsijungdavo. Toliau dar gražiau. Variklis išsijungdavo įjungus artimas šviesas. Buvo žiema, oras bjaurus, todėl važiavau pasišviesdamas arba gabaritinėmis, arba tolimosiomis, o kartais, išsijungus varikliui, sustodavau ir viduryje miestelio. Valdžia įsakė važiuoti, kol nors truputį važiuoja. Vykdžiau įsakymą, nepasidaviau ir vargais negalais pasiekiau įmonę.

Grįžęs aš patraukiau į gastronomą (tradicija), o elektrikai – prie mašinos. Kaip ir aną kartą, tampė laidus, kol iš po prietaisų skydelio pasipylė kibirkštys ir viskas užgeso.

Iššokę iš kabinos elektrikai keletą minučių laukė rimtos ugnies. Neįsidegė. Problema buvo paprasta. Prasitrynė keli laidai.

Elektrikas išgėrė jam skirtą kvortą, iškėlė pirštą į viršų ir ištarė: "Elektronika. Tegu eina ji na..." Ir nukulniavo į sandėlį.

Atsinešė porą metrų rusiškų laidų, ritinėlį mėlynos izoliacijos ir vakarietiškos technologijos buvo įveiktos. Nereikėjo nė Kuzmos.

Dar šešerius metus vagojau kelius nuo Uralo iki Pirėnų gražuoliu "Mercedes 1733", bet... Kad ir kokios tos vakarietiškos technologijos aukštos, be rusiško kūjo ir mėlynos izoliacijos ir šiais laikais jos neišsiverčia. Tai patvirtina ir mano naujoje "Volvo" esantys ir kūjis, ir izoliacija. Tik Kuzmos betrūksta.

P.S. Gal skaitytojai pasidalins ir savo prisiminimais, kaip jiems sekėsi pereiti nuo kūjo-pjautuvo technologijų prie "High Tech".