Praėjusią savaitę tolimas ir gana niūrus, bet ir romantiškas kraštas Škotija atsisakė tapti dar viena dėme Europos politiniame žemėlapyje. Daug kam nuo to nei šilta, nei šalta, bet sijonus vilkinčiais vyrais, dūdmaišiu ir neblėstančia aistra futbolui garsėjanti šalis yra žymiai svarbesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tiesa, manoma, jog būtent čia XV a., valdant karaliui Jokūbui IV, buvo išrastas viskis.

Škotijos karalių Jokūbų buvo net šeši, o pirmi keturi iš jų sulaukė itin kraupaus likimo ir mirė ne sava mirtimi, tad viskio išradimas tame krašte tuo metu buvo tarsi logiškas.
Būtent Škotijoje gimė ne vienas išradėjas, be kurio indėlio mes sunkiai įsivaizduotume savo kasdienį gyvenimą.
Prisiminkime kad ir Alexanderį Grahamą Bellą, išradusį telefoną. Ne išmanųjį, bet tą šiek tiek primityvesnį, tą įkyriai blerbiantį.

Būtent iš Škotijos kilo daugybė grožinės literatūros autorių. Kad ir Walteris Scottas, idealizavęs gyvulių vagį bei plėšiką Rob Roy‘ų MacGregorą. Taip pat modernus autorius Irvine‘as Welshas, apdainavęs beprotišką narkomanų gyvenimą savo "Traukinių žymėjime".

O kur dar viena Škotijos žvaigždė – specialusis agentas Jamesas Bondas? Galiausiai visų NSO ir sniego žmonių karalienė – Loch Nesso pabaisa.

Tai, kad Škotija po kelių bendro gyvenimo šimtmečių kartu su Anglija, Velsu bei Šiaurės Airija nusprendė pratęsti šią "santuoką", yra gerai. Škotų atsiskyrimas būtų sukėlęs didelių socialinių, ekonominių bei politinių problemų Senajame žemyne ir prisidėjęs prie ES silpnėjimo. O tai būtų buvę naudinga tik mūsų oponentams. Visų pirma, V.Putino Rusijai. Antra – Kinijai, kuri nėra tokia agresyvi, bet, pasak įvairių "aiškiaregių", tuoj perims politinį ir ekonominį pasaulio vairą iš JAV. Škotijos atsiskyrimas būtų netiesiogiai prisidėjęs prie šių pranašysčių įgyvendinimo. Džiugu, kad škotai mąsto globaliau, ne tik apie savo kiemą.

Tačiau, kaip neretai pasitaiko tarp kaimynų, škotai su anglais konfliktavo daugybę šimtų metų. Ypač kruvina buvo XIII ir XIV a. sandūra, kai Škotijos karaliaus sosto užsimanė Anglijos valdovas Edvardas I. Jį netgi vadino "škotų kūju".

Edvardas mirė sava mirtimi, o jo sūnų Edvardą II škotai įveikė Banokberno kautynėse 1314 m. bei apgynė savo nepriklausomybę. Tačiau ilgainiui Škotija vis tiek tapo Anglijos Karalystės dalimi. Tiesa, ne per ugnį ir kraują, o giminystės ryšiais bei paveldėjimo teise.

Galima sakyti, jog net ne anglai užkariavo škotus, o pastarieji pajungė pirmuosius. Škotijos karalienė Marija Stiuart ir Anglijos valdovė Elžbieta I buvo pusseserės. Mirus Elžbietai I, kuri buvo bevaikė, Marijos Stiuart sūnus Jokūbas VI (Jokūbo V vaikaitis) teoriškai galėjo tapti Anglijos valdovu. 1603 metais jis tai ir padarė.

Dar ir dabar Jungtinės Karalystės valdovų venomis teka škotiškas kraujas, o Elžbieta II yra Marijos Stiuart proanūkė (priešdėlį "pro" čia reikėtų dauginti iš 11).

Tiesa, bendras valdovas, garsėjęs paranojiška raganų bei okultizmo baime, neatnešė į Jungtinę Karalystę ramybės, tik burtininkų medžiokles ir jų deginimus ant laužo.

Nuo XIX a. škotai susigyveno su anglais ir etninius nesutarimus dabar dažniausiai išsprendžia futbolo aikštėje arba alaus bare kumščiais.

Suprantama, globaliau žvelgiant, džiaugtis Škotijos sprendimu kiek ankstoka. Nes apie nepriklausomybės referendumą trimituoja katalonai Ispanijoje. Sukluso ir bavarai Vokietijoje. Atrodo, kad šiuolaikinio pasaulio: interneto bei kitų moderniųjų technologijų veikiamos socialinės problemos – vienišumas, susvetimėjimas, užsidarymas savyje – įgyja globalesnius mastus.

Kas bus, jeigu vis daugiau ir daugiau etninių grupių Europoje bei likusiame pasaulyje sumąstys atsiskirti ir sukurti savas valstybes? Ar tai geriausiu atveju nesukels ekonominių problemų?

O jeigu visa Europa taps panaši į buvusią Jugoslaviją praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje? Kas bus, jeigu vis daugiau smulkesnių nacijų susitelks į savo kitoniškumą ir sieks nepriklausomybės nuo kitų giminingų etninių grupių?

Indija ir Pakistanas nesutaria dėl Kašmyro, tačiau jų nesutarimai labiau religiniai nei etniniai. Užtat Kašmyro gyventojai yra atskira etninė grupė. Kas bus, jeigu ir jie sieks nepriklausomybės?

Tas, tiesa, sunkiai įmanoma, nes kašmyrai tarp kitų indų dėl savo nuolankumo ir prisitaikėliškumo buvo tapę kone anekdotų personažais. Sakoma, jog kašmyras bijotų nuspausti šautuvo gaiduką, net jeigu nuo to priklausytų jo gyvybė.

O kaip Ukrainos kalniečiai huculai? Šiai šaliai ir taip pastarosiomis dienomis užtenka kraujo.
O Tibetas? Tibetiečiai toli gražu savęs nelaiko kinais.
Galų gale, ar negresia separatizmas čia, Lietuvoje? Kas bus, jeigu kuri nors mūsų etninė grupė pasijus labiau kitoniška negu visi kiti?

Neatmetama tikimybė, kad į vieną tuntą galėtų susitelkti V.Putino gerbėjai, teisybės ieškotojai, tradicinių vertybių saugotojai ir panašiai. Tai, beje, būtų puiki proga kokiam nors vietiniam politikos klounui tapti prezidentu arba gal net monarchu.

Pavyzdžiui, nepriklausomybės gali užsimanyti ir kuris nors romų taboras mūsų šalyje? Tai veikiausiai galėtų būti pirmoji valstybė pasaulyje, kurioje de facto būtų legalizuotas heroinas. Žmonės iš viso pasaulio atvyktų į Romų respubliką paskraidyti saldžiose opiumo sapnuose.

Jau dabar baiminamasi, jog Škotijos pavyzdys sukels grandininę nepriklausomybės referendumų ir kitokių jos siekių reakciją visoje Europoje. Gyvename neramiais laikais. Gerai yra tai, jog škotai įrodė – savarankiškumo galima siekti taikiais ir demokratiškais metodais. Tad nei "netyčia" pasiklydę svetimos šalies kariškiai, nei "humanitarinė pagalba" tam tikslui nėra būtini.

Tiesa, kalėjimo mentaliteto valdomiems, SSRS ideologijoje subrandintiems piliečiams šios politinės dogmos, kaip kartą sakė jų dievukas V.I.Ulyanovas, dar reikia "mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis".

Ir dar, šią savaitę per pastaruosius metus vienintelė Edinburgo zoologijos sodo panda patyrė jau antrą persileidimą iš eilės. Didžiausi skeptikai neatmestų teorijos, jog pandos Tian Tian nėštumo nutrūkimui galėjo turėti įtakos dėl referendumo patirtas stresas.

O jeigu panda palaikė Škotijos atsiskyrimą? Tad kas atsakys už prarastą Tian Tian jauniklį? Alexas Salmondas? Davidas Cameronas? O gal V.Putinas? Juk būtent pastarajam buvo naudingiausias šis referendumas.