Vienas jų – internete pagausėję raginimai paviešinti 75 metams įslaptintas prisipažinusiųjų buvus KGB bendradarbiais pavardes. Šie raginimai pasigirsta bene prieš kiekvienus rinkimus, ir visada Seime atsiranda koks nors „dundukas“, kuris įtikėjęs, kad interneto komentarai „atspindi tyliosios daugumos nuomonę“, nusprendžia pasiūlyti kolegoms imtis šio klausimo.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad buvusių KGB bendradarbių išslaptinimo neretai šaukiasi žmonės, atvirai simpatizuojantys Vladimiro Putino režimui ar besiilgintys sovietmečio, taip pat tie, kurie nemėgsta Landsbergių giminės atstovų ir šiaip yra nelaimingi nepriklausomoje Lietuvoje.

Jie, matyt, tikisi, kad tarp tų prisipažinusiųjų ir įslaptintųjų bus ne tik Vytautas Landsbergis, bet ir Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Agnė Bilotaitė, Algis Ramanauskas-Greitai, Andrius Užkalnis, Dalia Grybauskaitė ir t. t. ir taip neva bus atskleista dešiniųjų Lietuvos veikėjų dviveidystė bei patvirtintas senas marazmatiškas kliedesys, neva Landsbergiai ir jų pasekėjai tarnauja Kremliui „kyršyndami toutą“.

Nors KGB bendradarbių išslaptinimas gali itin patraukliai skambėti žmogui, kuris kartu su SSRS žlugimu prarado kone viską arba kurio vaikai emigravo į Airiją pešioti vištų, reikia pasakyti, kad šis žingsnis gali turėti ir labai neigiamų pasekmių Lietuvos valstybei bei visuomenei.

Tarkime, kad dalies lietuvių nemėgstami politiniai veikėjai jaunystėje buvo užverbuoti KGB ir jai uoliai tarnavo, o atėjus nepriklausomybei dar ir „pagrobė“ visą šlovę iš „tikrųjų laisvės šauklių“. (Kokių? Algirdo Mykolo Brazausko? Arvydo Juozaičio? O gal Mindaugo Murzos?).

O ką pasakysite apie prielaidą, kad su KGB ryšius galėjo palaikyti ir kai kurie politiškai neutralūs (po nepriklausomybės atgavimo), itin gerbiami ir mėgstami, žinomi Lietuvos žmonės?

Ką darysite, jeigu, paviešinus KGB bendradarbių pavardes, tarp jų bus jūsų mėgstamas vietinės reikšmės dainininkas, teatro ir kino aktorius, sportininkas ar poetas?

Kai prieš kelerius metus buvo paviešinti aktoriaus Donato Banionio ryšiai su SSRS slaptosiomis tarnybomis, daug kas tą neigė ir tvirtino, kad čia KGB klerkai sąmoningai viską sufabrikavo norėdami diskredituoti mūsų tautos šviesulius. O juk, kai pagalvoji, šis aktorius nebuvo kažkoks super-ultra sąjūdietis, dėl Lietuvos autonomijos besiplėšantis marškinius, ir per 1988–1991 m. įvykius laikėsi gana atokiai.

Gyvenime yra tokių paslapčių skrynelių, kurių nereikėtų atverti.

Atsižvelgiant į šį pavyzdį, būtina užduoti sau esminį klausimą: ar paviešinus įslaptintus KGB bendradarbius jūs pripažintumėte sau ir kitiems, kad gražiai dainuojantis ir eiliuojantis, įtikinamai vaidinantis arba gerai žaidžiantis krepšinį žmogus gali būti tuo pat metu eilinė vidutinybė visais kitais klausimais, bailys, prisitaikėlis arba dar blogiau – niekšas, dėl savo karjeros pasiryžęs griauti kitų, žymiai gabesnių ir talentingesnių kolegų gyvenimus?

O juk tai yra visai realu. Imkime kad ir tautos dainiumi tituluojamą Justiną Marcinkevičių, kuriam dabar veržiamasi statyti paminklą. Aš, gink Dieve, neteigiu, kad jis buvo užverbuotas KGB, tačiau grožinė literatūra buvo viena tų sričių, kuriai sovietijoje skirtas ypatingas režimo ir slaptųjų tarnybų dėmesys, o J. Marcinkevičiaus tiek literatūrinė, tiek politinė karjera buvo itin sklandžios.

Kai žinai, kokias kančias teko patirti kai kuriems jo žymiai įdomesniems, talentingesniems ir žinomesniems kolegoms, visa tai gali atrodyti keista, ir joks M. Mažvydas (ar kitas jo pjesių personažas), populistiškai šaukiantis „Lie-tu-va!“ teatro scenoje, negali išsklaidyti to keistumo jausmo. Bet, pakartosiu, nieko neteigiu ir tikiuosi, kad man bus poeto artimųjų už šiuos samprotavimus atleista.

Per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos visuomenėje įsitvirtino daugybė mitų ir legendų (pvz., kad, siekiant nepriklausomybės, kažkokį svarbų simbolinį vaidmenį suvaidino krepšinis), ir yra didelė tikimybė, kad, paviešinus KGB bendradarbių pavardes, šios iliuzijos gali skaudžiai subliūkšti.

Dėl to gali pagausėti psichinių sutrikimų, staigių mirčių nuo širdies smūgio, savižudybių ir gali sudrebėti net valstybingumo pamatai. Ir čia kalbu ne tik apie pačius įslaptintuosius, kurių dalis veikiausiai jau mirę, bet ir apie jų artimuosius, vaikus ir anūkus, kurie iš esmės niekuo dėti.

Kitaip tariant, paviešinimo žala gali būti milžiniška, o nauda – abejotina, mat po šio „apsivalymo“ gali net nebelikti nei ko, nei kam toliau „dergti“.

Ar jūs to norite? Taip. Yra, kas to norėtų, t. y. kas suinteresuoti chaosu mūsų valstybėje. Vienas toks veikėjas, dergęs Lietuvoje visus tris dešimtmečius, netrukus gali būti greitai deportuotas į savo istorinę tėvynę, tačiau pasakysiu, kad gyvenime yra tokių paslapčių skrynelių, kurių nereikėtų atverti.

Be to, reikia neužmiršti dar vieno niuanso, kurį radijo laidoje išsakė gerbiamas Rimvydas Valatka (maždaug 2019 m.). Jis tada pabrėžė, kad kai tie įslaptinti asmenys prisipažino apie bendradarbiavimą su KGB, valstybės vardu naujosios valdžios atstovai jiems davė žodį, kad šie žmonės galės ramiai nugyventi likusį gyvenimą su savo „demonais“. Ko gi yra vertas valstybės garantas, jeigu jis bus laužomas kažkam parėkavus interneto komentaruose prieš kiekvienus rinkimus?