Sovietinio rojaus gyvenimas buvo kupinas dvasingų ir darbščių žmonių, visi turėjo darbą ir namus, ten vyravo aukšta moralė, pigūs maisto produktai ir siekis sukurti dar didesnį socialinį stebuklą ateinančioms kartoms. Toks buvo oficialus tarybinės sistemos veidas, nors iš po negrabaus grimo vis dėlto vypsojo vulgarios melagės-prostitutės fizionomija.

Daugeliui sovietmečio augintinių toks požiūris lig šiol nepriimtinas. Tad jiems siūlyčiau į naująjį Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklį "Divizija" bilietų nepirkti, nes nepatiks.

Pradedant jau vien pavadinimu – "Divizija". Kūrėjai apdairiai nepaminėjo, kuri. Jei jau laikytumės istorinės tiesos, turėtų būti 16-oji lietuviška divizija, tik ne ta didvyriškoji, kuri įžengė į vermachto paliktą Mėmelį 1945-ųjų sausį ir mėnesį plėšė miestą. Tuo pačiu pavadinimu tarybinėje Klaipėdoje kiek vėliau darbavosi elitinių KGB kontroliuojamų kekšių šutvė.

Tai štai, naujasis spektaklis "Divizija" – apie tarybinio žmogaus moralinį veidą be grimo. Atvirai tariant, pasirinkta tema buvo labai slidi, tai yra buvo galimybė "nučiuožti" į šoną. Tačiau tenka pripažinti, kūrėjams pavyko išlaikyti tą korektišką lygį, kuris nenusvėrė jų darbo į vulgarią pusę, o tai paprastai tokiais atvejais labai baugu.

Nuo pat pirmų minučių dauguma žiūrovų sėdėjo, kaip kuolu gavę per pakaušį – labai vykusiai parinkta muzika. Ta įtampa išliko iki pat spektaklio pabaigos.

Šia tema teko rinkti archyvinę medžiagą, kalbinti liudininkus ir rašyti straipsnį ("Valiutinis KGB sparnas", "Klaipėda", 2013 08 03), taigi buvo įdomu pamatyti ir šito socialinio juodulio meninį sprendimą.

Vargiai ar įsijautę į vaidmenis artistai pajuto, kokia mirtina tyla viso spektaklio metu tvyrojo salėje: nė karto nesukvaksėjo nė vienas telefonas, nešlamėjo saldainių popieriukai, o garbios damos iškentėjo be komentarų iki pertraukos. Tai reiškia tik viena (publika tikrai neužmigo) – žiūrovai užgniaužę kvapą stebėjo, kas vyksta, ir laukė, kas gi čia dar bus. O tai – nemenkas komplimentas kūrėjams.

Po slogokos įžangos, kai apėmė absoliuti neviltis, kad kada nors išauš "naujas rytas", ypač gerai nuteikė antros dalies pradžia – epizodas su jūrininkais, lydimas prancūziškos melodijos motyvų. Tačiau šitas optimizmas, deja, buvo apgaulingas. Realiai išlipti iš tos baisios socialinės kloakos pavyko vos vienai kitai merginai, visos kitos nugrimzdo į patį dugną.

Spalvos, muzika, šokis, pati idėja parinkti ir atlikti labai vykusiai. Sunku buvo apsispręsti, į ką žiūrėti scenoje, kartais dėmesys susikoncentruodavo į du kuriuos nors artistus, kartais jau pavykdavo matyti visą vaizdą, kuris buvo ir šiurpus, ir užburiantis.

Ne vieną žiūrovą pribloškė tautinis motyvas, kuris šiandien, regis, ir nelabai aktualus, bet širdį suspaudė, nes puikiai prisimename, kas anais laikais grėsė už trispalvės iškėlimą. Labai stiprus jaunuolio rezistento vaidmuo nuo pradžios iki pat pabaigos.

Šio kūrinio idėjos sumanytojas šokio trupės vadovas Aurelijus Liškauskas, pats šokęs spektaklyje, nuo scenos tarsi mėgino pajusti, kaip reaguoja publika, lyg siekdamas suvokti, ar kūrėjai tikrai teisingai viską padarė. Įtampa jo veide liudijo, koks svarbus jam ir visai kūrybinei grupei šis darbas.

Kai kam užkliuvo santūri scenografija, tačiau tai buvo geras sprendimas, kaip ir artistų rūbai, nes pašaliniai dalykai neatitraukė dėmesio nuo pagrindinės siužetinės linijos. O svarbiausia – erotika neperžengė pornografijos ribų, tai – jau gero tono ženklas.

Po šio spektaklio bet kam turėjo išgaruoti paskutiniai sentimentų tarybinei sistemai likučiai. Juos užgožė "Divizijos" parodyta nuoga tiesa, kurios šiandien kai kurie pripažinti vis dar nenori.

Todėl dar kartą primename: jei jums "prie ruso" buvo geriau, nepirkite bilietų į šį spektaklį, nepatiks.