Žygis į Rytus. Nes Vakaruose nebėra ko auklėti, o po Jugoslavijos ir vietos neliko manevrams. Rytai – kas kita. Ten daug norinčiųjų ir nenorinčiųjų (pastarieji nesvarbūs) vakarietiškos demokratijos ir neaprėpiami plotai manevrams. Tai tada pirmyn į Rytus.

Naujas kryžiaus žygis dėl... Bet kryžiaus žygiai jau seniai praeityje ir dabartiniai demokratijos karžygiai nenoriai juos prisimena, nes žygiai buvo skausmingi, o kryžius – tik priedanga.

Na, bet tada buvo kiti laikai – valdovai viena galvojo, kita sakė, o trečia darė. Jokios demokratijos. Dabar viskas aišku. Aiški programa, partnerystė ir nežymios aukos draugystės iki pat galo labui. Kokio galo? Nesvarbu, ateinančios kartos išsiaiškins, nes mūsų epocha dar ne antikvariatas, ir galime drąsiai žygiuoti.

Artimuosiuose Rytuose nesiseka nuo pat Kristaus gimimo. Kaip tik ten besiveržia, piktuoju ar gražiuoju, tie užsispyrėliai vis tiek lankstosi veidu į Rytus, o užpakaliu – į Vakarus. Nenori jie nei senosios kryžiaus civilizacijos papročių, nei dabartinės demokratijos. Lindo, kol galiausiai nagus atsimušė ir tada persimetė į visai artimus rytus.

O ir kam tiek toli lėkti, kai tiesiai po nosimi daug neartų dirvonų? Vienas ūsuotis – čia pat už sienos. Kitas vyras iš stuomens ir liemens už jo buvo pasislėpęs, na o už šio – mažas galiūnas su tuščiu demokratijos krepšiu. Pats į jį nieko nededa, kaimynams neleidžia, o į norą ką nors įmesti atsainiai ranka numoja.

Mažas tas valdovas, bet neįkandamas. Na, bent kol kas, nes dėl tokio kvailo užsispyrimo ir iki jo prisikas, bet, neduok dieve, mums sulaukti to laiko. Baisu pagalvoti, kas bus, kai Rusijoje valdžią paims šimtai neaiškios pakraipos demokratų ir pradės dalyti ją į gubernijas, skirstyti žmones į buvusius, esamus, būsimus, ketvirčiuoti tuos, kurie ne su jais, kol galiausiai visa tai išsilies į dar vieną pilietinį karą.

Ar mums to reikia? O gal Vakarai to siekia? Skaldyk ir valdyk. Tačiau reikėtų apsidairyti aplink ir pamatysime, kad pastaruoju metu skaldyti sekasi gerai, o valdyti – prastokai. Na, bet kol Maskvoje sėdi ''tėtušis caras'' su savo valdoma demokratija, galime būti ramūs – šalis nepradės skaidytis ir tarpusavyje kariauti, o dėl tos ramybės palinkėkime jam ilgai gyventi ir nekiškime ten savo nagų.

Rusija – ne artimųjų rytų aūlas, bombomis neužmėtys, bet keršyti jos draugams už savo nesėkmingus žygius reikia. Už Vietnamą su kaupu atsiskaitė Afganistane (dabar patys įklimpo), už Kaukazą – jugoslavams, už Gruziją – šiaurės Afrikai, na, o už Siriją – Ukrainai. Nesvarbu, kiek ten norinčiųjų, kiek nenorinčiųjų tos demokratijos, svarbu kanadiečių ledo ritulininkų principu daug negalvojus mesti ''šaibą'' į priešininko vartus ir ten po to kautis.

Sunku pasakyti, kaip baigsis ta demokratijos kova prie Rusijos vartų, kas iš to laimės, jei pavyks pasukti tą šalį veidu į vakarus, o užpakaliu – į rytus. Jei taip pavyks apsukti Ukrainą, Vakarai, be abejo, išloš. Vien tas saldus žodis "atkeršijome" kai kam labai paglostys savimeilę. Ką iš to gaus Ukrainos tauta (Maidanas tai ne visa Ukraina), nesunku nuspėti.
Pirmiausia tai keletui metų nestabilią valdžią ir neramumus skirtingose barikadų pusėse, o be viso to – ekonomikos stagnaciją.

Ką gali pasiūlyti Kijevas Vakarams? Pigių anglių ir pigios darbo jėgos, nes didžioji dalis pramonės pritaikyta Rytų rinkai. Vakarams ji nereikalinga, o rusai nebenorės jos. Vakarams be milijoninių pagalbai skirtų lėšų iš mūsų visų kišenės, bus ir šiokios tokios ekonominės naudos. Panaudos seną, labai gudrios tautos gudrybę, panaudotą prieš TSRS. Duos kreditą, už tą kreditą lieps pirkti Europos prekes, – mokės kaip už pirmą rūšį, gaus trečią, o po to dešimtmečius atidavinės skolą ir palūkanas. Gudri tauta taip sovietams mandarinų įpiršo, bet čia, manau, vien mandarinais neapsiribos.

Kai po kiek laiko sandėliai prisipildys Vakarams nereikalingų ukrainietiškų prekių, žmonės gaus europines dujų, maisto, paslaugų kainas, o skolų kilpa pradės stipriai smaugti, beliks vėl sušukti visiems gerai žinomą frazę "Susitikimo vietos pakeisti negalima, eime į Maidaną". Tik kas tada ateis?

Prieš rengiant tokius skubotus demokratijos žygius į tą regioną, reikėtų kartais prisiminti nesėkmingus kryžiaus žygius. Palyginti su daugiamete žmonijos istorija, visai neseniai, tik prieš 615 metų, Europa, oficialiai paskelbusi kryžiaus žygį, atkeliavo į tą regioną, o jungtinėms karinėms pajėgoms vadovavo mūsų didysis Vytautas. Pametęs visą savo armiją, tik eiklaus žirgo dėka sugebėjo gyvas pasprukti.

Tiesa, bėgti teko ne nuo ukrainiečių, – ir tada dėl tų žemių varžėsi Vakarai su Rytais. Čia tik nedidelis istorinis faktelis – kaip alegorija dabartinei Vakarų užsienio politikai Rytų kryptimi.
O kur dar ten siautėjusi Aukso orda, švedai prie Poltavos, Bonapartas, Wilhelmas, Adolfas. Nė vienam nepavyko įsitvirtinti tose žemėse ir pakeisti žmonių mentaliteto. Ukraina, Baltarusija, Rusija ir Artimieji Rytai išliko tokie, kokius juos sukūrė ponas dievas. Juk ne viskas, kas tinka mums, tinka jiems.

Gal leiskime Rytams patiems nuspręsti, kokio jie nori prezidento, tikėjimo, santvarkos ir į ką jiems būti atsisukus veidu, o į ką užpakaliu. Kartais ramus užpakalis geriau už rėkiantį ir pykčio perkreiptą veidą, todėl nereikia paėmus už sprando per prievartą jo sukti, kad netektų viską metus bėgti, kaip bėgo ir dar šiais laikais bėga didieji valdovai.