Etikos pamokėlė chamams: kasdienių santykių higiena Pereiti į pagrindinį turinį

Etikos pamokėlė chamams: kasdienių santykių higiena

2016-07-20 07:01

"Labas, turbūt pažinai, su kuo kalbi? Taip, taip, čia – Rima iš Biržų. Žinai, mes čia su šeima atvykome, taip, visi, su trimis vaikais, netyčia užsukome į Klaipėdą, gal galėtume pas tave pabūti kelias dienas? Žinai, juk savaitgalis artinasi, žada gerą orą. Kur esame šiuo metu? Nagi prie tavo buto durų. Matai, koks siurprizas. Na, arbatos turbūt atrasi, gal dar kokį sumuštinį sutepsi, mažieji visą dieną nevalgė. O šiaip mes daug vietos neužimsime ir labai netrukdysime. Tau rytoj į darbą? Na, nieko tokio, mes tavęs palauksime."

Asta Dykovienė
Asta Dykovienė / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Turbūt pažįstama situacija neretam klaipėdiečiui. Taip buvo nuo senų laikų, dar tada, kai neegzistavo mobilieji telefonai ir visa kita. Moderniosios technologijos pasaulį tik suglaudino. Tačiau suvokimo ir gerų manierų daugeliui tai nepridėjo.

Šitokios rimos, danos ir petrutės, tarp jų gali pasitaikyti ir astų, daivų ar ievų, nepavaldžios laikui bei geroms manieroms, tokios užaugo ir jų dukros ar anūkės.

Ir veltui sovietinis psichologas M.Chodakovas dar 1976 m. lietuviškai leistoje knygelėje ("Kaip nereikia elgtis") bandė tarybinius žmones mokyti gero elgesio. Knygelė buvo šmaikščiai iliustruota ir šiaip patraukli (bent jau vaikams), be to, tiražas, kaip įprasta anais laikais, – daugiatūkstantinis. Jas tikrai buvo galima rasti kone visuose sovietinių žmonių namuose. Vis dėlto šiandien akivaizdu, jog tai, kaip nereikia elgtis, yra pamiršta, kaip ir daugelis kitų geresniųjų ano meto patirčių.

Laukinio kapitalizmo, kurio liudininkais ir dalyviais esame jau trečią dešimtmetį, sąlygomis chamizmas anaiptol nesunyko, kaip daugelis tikėjosi, bet netgi suvešėjo. Tačiau, tenka pripažinti, naujomis formomis. Jis tapo rafinuotesnis, labiau užgaulus, skaudžiau kertantis, neretai – netgi nusikalstamas.

Sovietmečiu kažkodėl sunkia liga sergančiam žmogui medikai diagnozės paprastai neatskleisdavo, gal todėl, jog manė, kad liaudis tamsi ir taip nieko nesupras, o gal, kaip pasakytų tarybinę sistemą šlovinantys piliečiai, buvo gilūs humanistai ir saugojo nelaimėlį nuo nepakeliamų dvasinių kančių vienumoje su savo nelaime.

Tai štai, šiandien situacija maždaug tokia. Provincijoje dirbantis gydytojas, įtariantis, kad jo pacientui kažkas "negerai", siunčia jį konsultuotis į sostinę.

Tas nuvažiuoja, parodo savo tyrimų popierius ir pokalbis su tūlu medicinos "prof. habil. dr." atrodo maždaug taip: "Tai ką darysime? Pjausime ar švitinsime? Ko toks nustebęs? Ką, nežinojai, kad tau vėžys?" Arba dar: "Ponia, juk suprantate, kad jūsų navikas sparčiai vystosi. Jums operacijai reikia stotis į gyvą eilę, daugiau niekuo padėti negaliu." Ir užtrenkia duris. "Į kokią eilę, kur – į kapines ar Kalvarijų turgų?" – tvinkčioja smilkiniuose vos 36-erių sulaukusiai moteriai, kurią pribaigė to žmogaus chamizmas, nors iš mediko ji tikėjosi pagalbos ar bent jau patarimo.

Vis dėlto reikia pripažinti, jog viešajame sektoriuje situacija, kalbant apie geras manieras, pamažu gerėja. Mažesnėse parduotuvėse, kur pardavėjos ir kasininkės beveik pažįstamos iš veido, pasilabinimas ar šypsena jau kasdienybė.

Sakote, joms taip liepia savininkai ir kas gero iš tų nenuoširdžių "laba diena" ar "gražaus vakaro"? Ogi viskas labai gerai. Ilgainiui formalus priverstinis mandagumas įgis įprastos būsenos formą ir netgi taps neatsiejamu atributu. Ir tai jau primins civilizuotą pasaulį, o ne tą laukinių kraštą, kur ant tiltelio susitikę du ožiai vienas kitą aploja, apspjaudo ir apkandžioja, nesusitardami, kuris kurį turi praleisti pirmą.

Bet tai – smulkmena, aptarnavimo kultūra auga. Kad ir kokių pavyzdžių bekaišiotume, jie jau nėra toks masinis reiškinys, kaip buvo sovietmečiu, kai atėjęs į parduotuvę (jau nekalbant apie kitas svarbias ano meto įstaigas) turėjai jaustis kaltas, kad staiga namie pritrūko duonos.

Tačiau šiandien išryškėjo kitkas. Beveik visas sutramdytas chamizmas išsiliejo į virtualią erdvę. Ir ko gi čia tik nepamatysi. Vienas portalas sumanė apsivalyti nuo šio blogio, tad anoniminių komentarų nebeskelbia. Suprantama, pačių komentarų skaičius po straipsniais katastrofiškai sumažėjo. Ir kas gi norės apsiskelbti, apipildamas viešai kitą žmogų mėšlu nuo galvos iki kojų?

Visgi daugumoje internetinių puslapių, tarp jų ir kl.lt, toleruojama anoniminė nuomonė, tačiau tik iki tol, kol tai neperžengia Baudžiamojo kodekso ribų. O tokių komentatorių ekvilibristų, laviruojančių ant rizikingo lyno, – gyvas velnias.

Reikia pasakyti, kad kai kurie žinomi Klaipėdos žmonės, neapsikentę užgauliojimų, teismuose davė atkirtį virtualiems chamams, ir tie staiga tapo vieši, kažkaip sumenko, susitraukė, susigėdo ir pritilo.

Tačiau ne visi, šitie turėtų žinoti, kad jų anonimiškumas vis dėlto yra labai silpnas, jų IP adresas yra žinomas, išsiaiškinti, kam jis priklauso, ne taip jau sudėtinga.

Tad pamąstykite prieš drabstydami savo tupyklos turinį, ar paskui neteks bjauriai raudonuoti, jau nekalbant apie tai, jog galite netekti savo kenkimo įrankių ir rankioti sulamdytus eurus, kad padengtumėte bylinėjimosi išlaidas.

Ir pabaigai, kai kuriems kvazi (paaiškinsime, lot. quasi – beveik, tartum, pirmoji sudurtinio žodžio dalis, reiškianti tariamas, netikras) istorijos specialistams, interneto komentarų ekspertams norėtųsi priminti, kad jau daugiau nei 70 metų mes gyvename ne Trečiajame reiche ir net ne Rytų Prūsijos Karalystėje, taigi, kaip gražiai beskambėtų žodis Karaliaučius ar kaip didingai besijaustume tardami "Kionigsbergas", šiandien tai yra viso labo Kaliningradas.

Tai yra faktas, ir nieko čia nepadarysi.

Tas pats galioja ir Danės upei. Tad kiek komentaruose besmirdėtų visokie vietiniais pasirašantys dvasios bėdžiai, šiandien per Klaipėdą (ne Mėmelį) tekančios upės pavadinimas yra ne Dangė (nors ir mums jis yra gražesnis), o Danė.

Ir tie virtualūs mickai (palengvinsime, kad nevargtumėte, sinonimų žodynas šiuo žodžiu įvardija kiaules), kurie kaskart kriuksi ir tai daro labai niršiai bei užgauliai vos pamatę, kad dienraštyje parašyta ne taip, kaip jie norėtų, težino, kad visi piliečiai ir laikraštis sykiu su jais privalo laikytis nustatytų kalbos normų bei oficialiai pripažintų vietovardžių pavadinimų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra