Išreikšti kritiką Izraelio vidaus ar užsienio politikai galima ir kitaip, be visų tų „lipo žydas kopėčiom“ ir „imkit vaikai pagaliuką“, tad, mano nuomone, Remigijus Žemaitaitis savo pasisakymu pasielgė ne tik amoraliai, bet ir labai kvailai.

Nepriklausoma Lietuva jau ne vieną dešimtmetį labai sunkiai stengiasi gyventi su savo pačios kraupia praeitimi ir dalies jos piliečių dalyvavimu Antrojo pasaulinio karo nusikaltimuose.

Vykdant nusikaltimus buvo nužudyta ypač daug žydų tautybės žmonių, kurių daugiausia taip pat buvo visaverčiai Lietuvos piliečiai, svariai prisidėję prie valstybės ekonomikos ir kultūros.

Tuo pat metu siekiama žvelgti į priekį ir bandoma megzti santykius su šiuolaikine Izraelio valstybe, iš kurios galima pasisemti daugybės žinių ir patirties įvairiose srityse.

Tačiau R. Žemaitaičio pasisakymas mums priminė, koks vis dar stiprus lietuvių gyvenime yra buitinis antisemitizmas.

Prisiminkite, kaip dažnai mes vieni kitiems kalbėdami apie kokį nors politikos, kultūros ar verslo veikėją vis girdime akcentą, kad jis ar ji yra žydas (žydė), tarsi tai būtų svarbiausias motyvas, paaiškinantis žmogaus veiksmus, požiūrį, elgesį ar poziciją.

Kita vertus, man susidarė įspūdis, kad R. Žemaitaitis ne tiek jaučia priešiškumą žydams, kiek yra prisiskaitęs komentarų apie šios tautos atstovus feisbuke bei tviteryje ir bando viską pakartoti viešai tam, kad įsiteiktų siauram kvailų ir labai piktų rinkėjų sluoksniui. Todėl vargu, ar šį politiką galima laikyti tikru antisemitu.

Kad ir kaip ten būtų, mano nuomone, R. Žemaitaitis visiškai nusipelnė pasmerkimo, kurio jis ir sulaukė.