Nėra ko slėpti, buvome tikri elgetos, visi apsirengę pilkai, juodai arba tamsiai mėlynai. Į mokyklą jaunuoliams teko eiti apsirengus mėlyna uniforma, prie jos reikalavo baltų baltinių ir geltono "šlipso".

Mergaitėms uniforma taip pat buvo privaloma, tik ji buvo šiek tiek gražesnė, bet vis tiek juoda – klostuotas sijonas, prijuostė ir balta apykaklė.

Lietuvoje mergaičių mokyklinė uniforma buvo gražesnė negu kitose sovietinėse respublikose, kur reikalauta baltų prijuosčių.

Mūvėti kelnes buvo kategoriškai draudžiama. Negalima, ir viskas.

Iki šiol puikiai prisimenu, kaip 1983 metais Klaipėdos 18-oje vidurinėje mokykloje viena moksleivė mokytojų tarybos posėdyje buvo svarstoma dėl to, kad atėjo į šokius apsitempusi raudonas kelnes.

Tai buvo tarsi sprogimas, tarsi katastrofa, pagyvenusių ir jaunesnių pedagogių pasipiktinimas liejosi per kraštus. Atrodė, kad ta mergaitė išdavė tėvynę ir yra verta mirties bausmės.

Dabar tai atrodo juokinga, net sunku patikėti, kad šitaip galėjo būti.

Panašiai apgailėtina buvo ir buitis. Nors buvo aiškinama, kad pas mus viskas yra pigiausia pasaulyje, tačiau realybėje taip nebuvo. Tikra tiesa, duonos kepalas anuomet kainavo 20 kapeikų, bet vien duona sotus juk nebūsi. Reikia dar ko nors.

Pavyzdžiui, "Daktariškos" arba bent jau "Panerio" dešros, kurios kilogramas kainavo daugiau nei 2 rublius.

60 ar 80 rublių algą per mėnesį gaunančiam žmogui tai buvo didelė suma. Be to, ir tos dešros ne visada įmanoma laisvai nusipirkti. Bananai ir mandarinai – tik per Naujuosius.

Puikiai prisimenu tas nežmoniškas "mandarinines" eiles šalia Debreceno prekybos centro, kuris anais laikais buvo laikomas vienu naujausių ir moderniausių, nes jame buvo (stebuklas!) savitarna su vežimėliais. Matyt, prekybos valdybos vadovas A.Lichtinšainas nusižiūrėjo Vakaruose.

Pieną ten parduodavo tokiose trikampėse popierinėse piramidėse po 12 ar 14 kapeikų. Iš jų tas pienas nuolat tekėdavo, tad parduotuvėje vis telkšodavo baltos balos.

Dabar tų laikų "modernizmas" atrodytų juokingas ir apgailėtinas.

Pagaliau tas "blatas" – šlykščiausias dalykas, koks galėjo būti: reikėjo ieškoti pažinčių, kad galėtum gauti kokį nors padoresnį daiktą. Todėl bazių direktoriai ar net sandėlininkai (pavardžių neminėsiu) buvo "labiausiai gerbiami" žmonės.

Tik per juos buvo galima gauti tirpstančios kavos metaliniuose indeliuose už 6 rublius. Šprotų dėžutė (tai bent delikatesas!), kurių dabar priversta prekybos centruose, kainavo net 90 kapeikų, tačiau ir to niekalo nebuvo.

O drabužiai, drabužiai... Siaubas! Parduotuvėje pardavinėdavo baisius Vilkaviškio fabriko gamybos džinsus, "šeimyninius triusikus" ir "maikes" vyrams, o moterims – beformius "stanikus".

Apie madą kalbėti tada neteko, džiaukis, kad gavai bet ką.

Tiesa, medžiagų parduotuvėse buvo, ypač Tiltų gatvėje. Sukrauta rietuvėmis. Bet ką darysi nusipirkusi? Turi eiti į buities kombinatą, kad atstovėjus eilėje ką nors pasiūtų. Kažkoks nesibaigiantis absurdas.

Todėl mane stebina žmonės, kurie sako, kad sovietmečiu buvo geriau. Nesąmonė. Aš manau, kad tų laikų ilgėtis galėtų gal tik degradavę asmenys arba tie, kurie turėjo išskirtines sąlygas dėl postų arba nuopelnų tarybų valdžiai.