Praėjusią savaitę jam buvo atostogos. Tad jis iš Vilniaus atvažiavo pas mane, savo močiutę, į Klaipėdą. Tačiau trečiadienį turėjo trumpam nuvykti atgal į Vilnių, išspręsti vieną reikalą.

Mano anūkėliui 11 metų. Kadangi jis į Klaipėdą atvyko traukiniu, manėme, kad ir į Vilnių galės važiuoti šia transporto priemone.

Tačiau traukinys – arba anksti ryte, arba vėlai vakare. Vaikui toks laikas netiko. Tad nupirkome bilietą autobusų stotyje iš anksto, dieną prieš kelionę, kad vaikas būtų ramus, turėtų bilietą, žinotų, kur atsisėsti.

Autobuso išvykimo laikas – 13.05 val. Autobusas atvyko 13 val. į stotį, ir tada prasidėjo chaosas.

Vairuotojas greitai sudėjo visų daiktus į bagažinę, skubino sulipti į vidų, greitai patikrino bilietus.

Mes vaiką mokėme: kadangi jis turi bilietą, tegul nesistumdo, palaukia, praleidžia kitus, juk turi savo vietą. Tačiau paaiškėjo, kad realiai jokių nustatytų vietų nėra. Kas kur norėjo, ten ir atsisėdo.

Mano vaikas įlipo su kuprinėle ant pečių, jį keleiviai pradėjo stumdyti tai į vieną, tai į kitą pusę. Manęs į autobusą jo pasodinti neįleido.

Be to, atvažiavo ne normalus autobusas, o tokie kaip po Klaipėdą važinėja maršrutiniai taksi, mažas „mikriukas“.

Prieš uždarant „mikriuko“ duris, specialiai įkišau galvą pasižiūrėti, kur mano anūkas. Pamačiau, kad jis – pačiame gale.

Pasirodo visi supuolė, nežiūrėdami, kur, kieno kokia vieta. Kadangi mano vaikui vietos neliko, liepė jam sėsti į patį galą. Gale penkios vietos.

Prie langų atsisėdo vyrai, o mano anūkas – tarp tų vyrų, suspaustas, pačiame viduryje. Įsivaizduojate, kaip ten „patogu“?

Jis, vargšas, savo kuprinę nusiėmė ir pasidėjo ant kelių. Vaikas išsigandęs vis į mane žiūrėjo.

Įsivaizduokite keturias valandas sėdėti suspaustam tarp vyrų, nei dorai atsiremti, nei rankos padėti.

Be to, kelionė – prieš ilgąjį šventinį savaitgalį. Mano nuomone,  autobusai turėtų būti didesni. Dabar važiavo žmonių pilnas „mikriukas“. Visi su paltais, striukėmis, ankšta, vietos maža.

Kelionė mano anūkui ir mums visiems – tiesiog be žodžių.