Iš tiesų buvo iš ko mokytis ir sulaukti įkvėpimo.

Dabar tokių aktorių, kokie buvo E. Barauskaitės tėvai, nelabai ir matyti. Dominuoja nuobodžios vidutinybės, žmonės be duomenų ir be talento, kreiva tartimi, alogiška scenine elgsena ir akivaizdžiu kūno bei dvasios kalbos nesuderinamumu.

Kažkaip netikra atrodo visa tai, apmaudžiai paviršutiniška, deklaratyvu ir dirbtinai rėksminga, tarsi taip būtų maskuojamas kūrybinis neįgalumas.

Visiškai kitoks įspūdis būdavo scenoje stebėti tikrą profesionalą B. Barauską. Jis buvo ypač organiškas, autentiškas vaidmenyje – jokių abejonių dėl jo personažo tikrumo, kiekvienas judesys ar frazė tiksli kaip laikrodis, paveiki kaip stebuklas.

Daugelis klaipėdiečių puikiai pamena ir Mariją Černiauskaitę – itin subtilaus tipažo aktorę, kuri ryškėdavo tarp kitų savo išskirtine dvasios esybe. Tai buvo Klaipėdos Rūta Staliliūnaitė. Jos vaidybos manieros nesupainiosi su nieku kitu. Net visai nedideli vaidmenys – absoliučiai išskirtiniai savo subtilia išraiškos maniera.

Iki šiol apmaudu, kad kai kurių filmų titruose nelikdavo vietos jos pavardei, nors epizodiniai vaidmenys buvo tikrai profesionalūs ir įsimintini.

Daug kas nespėjo pamiršti ir to, kad B. Barausko ir M. Černiauskaitės duetas scenoje galėjo būti ir visiškai netikėtas, visiškai kitoks, koks, pavyzdžiui, buvo A. Albee’o „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“.

Tai bylojo apie universalias šių aktorių galimybes ir neabejotiną Dievo dovaną – persikūnijimo talentą.

Gaila, kad nei Lietuva, nei Klaipėda iki šiol nėra tinkamai įvertinusi šių dviejų išskirtinių, autentiškų meno asmenybių atminimo. Todėl gal būtų pats laikas pamąstyti apie išskirtinių meno žmonių atminimo ar šlovės alėją mieste.