Niekada nebuvau griežtai nusistatęs prieš homoseksualus, lesbietes ar kitus netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Na, gal tik sovietiniais laikais, kai jie buvo priskiriami pūvančiam kapitalizmui.

Žiūrint iš dabartinės demokratiškos pozicijos, būtų galima juos priskirti disidentams, klojusiems pamatą tolerancijai. Nematau nieko blogo, jei už tą disidentinę veiklą jiems leis tuoktis, bet niekada nepritarsiu vaikų įvaikinimui. Vien dėl paprasto reiškinio mūsų visuomenėje. Su kuo skyrybų atveju liktų vaikas ir kuris kuriam ar kuri kuriai mokės alimentus? Kaip turės jaustis monogaminės šeimos vaikas, kai jam bendraamžiai drėbtelės: "O man tėtis sakė, kad tu pider... vaikas?"

Tie, kurie keliauja po Europą, ypač tolimųjų reisų vairuotojai, matė juos ne kartą, o man jų apsuptyje teko gyventi porą mėnesių. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti – nepasidaviau, nors buvau nuolat medžiojamas užpakalio ir net sielos medžiotojų. Teisingai perskaitėte. Pasikeisdami vieni medžiojo mano sėdimąją, o kiti – sielą. Per tuos du mėnesius įsitikinau, kad bernelių ir sielų medžiotojai žengia koja kojon rytų kryptimi, o Lietuva, kaip prieš daugelį šimtmečių, vėl tapo buferine valstybe, skiriančia Vakarus ir Rytus.

Mano darbas buvo taip suplanuotas, kad du mėnesius gyvenau vienoje senosios Europos degalinių. Ryte, ketvirtą penktą valandą, atitempdavo prikrautą priekabą, aš ją nutempdavau, iškraudavau, pakraudavau, o vakare partempdavau atgal laukiančiam kolegai. Taip kiekvieną darbo dieną. Savaitės darbą baigdavau šeštadienį prieš pietus ir iki pirmadienio ryto stovėdavau degalinėje. Kolegos buvo vietiniai, taigi jie savaitgalius leisdavo namuose.

Atvažiavau vilkiku šeštadienio naktį, kaip ir daugelis vairuotojų, sustojau prie miškelio. Anksti ryte užsikaičiau kavos, užsitepiau sumuštinį ir atsitraukiau mašinos užuolaidas, nes labai nemėgstu gyventi pasislėpęs. Priešais stovėjo vyrukas ir šypsojosi. Aš mandagiai linktelėjau. Jam, matyt, patiko mano šypsena, ir jis, nieko nelaukęs, nusismaukė kelnes ir ėmėsi rytinės masturbacijos. Suglumau, o po to pasipiktinau. Norėjau iššokti iš kabinos ir užpilti karštos kavos ant jo babaužiuko, jog aistra būtų karštesnė, bet prisiminiau, kad Europoje privalai mylėti, gerbti ir kentėdamas būti tolerantiškas visiems. Palinkėjęs mintyse lengvos pabaigos užsitraukiau užuolaidas.

Nežinau, kiek ilgai jis vargo, bet po neskubių pusryčių atsargiai žvilgtelėjęs pro užuolaidos kraštelį "meilužio" nebepamačiau. Visą dieną stebėjau, kaip atvažiuoja lengvosios mašinos, ir vyrai eina į tą miškelį. Pabrėžiu – vyrai. Manau, nereikia aiškinti, kiek užtrunka natūralus gamtiškas reikalas prie medžio. Tie ponuliai užtrukdavo gerokai ilgiau, tačiau ne mano miškas ir ne mano reikalas, kokius jie ten grybus pjauna.

Pirmadienį anksti ryte kolega atitempė priekabą. Aš jam užsiminiau apie paslaptingą mišką ir jo lankytojus. Tas atsainiai mostelėjo ranka. "Pas mus kas natūralu, tas ne bjauru", – sumurmėjo.

Jis vakarietis, jam geriau žinoti. Netrukus ir aš pripratau prie to "natūralumo", bet į miškelį nevaikščiojau. Kas vakarą mačiau atvažiuojančias lengvąsias mašinas ir vyrus, einančius į miškelį.

Nebekreipiau dėmesio, kol pasirodė nekaltų bernelių medžiotojas. Pastebėjau po aikštelę pirmyn atgal važinėjančią prabangią mašiną, kartais trumpam sustojančią prie sunkvežimių. Atėjo ir mano eilė. Sustojo greta ir lyg policininkas įsmeigė į mane tiriantį žvilgsnį. Staiga jis prasižiojo, iškišo liežuvį ir erotiškai jį pasukiojo. Aš iš netikėtumo tankiai sumirksėjau nekaltomis akutėmis. Vidutinio amžiaus vyras išlipo ir prisiartino. Nors supratau, ką reiškia tokios liežuvio "variacijos", bet iš mandagumo užuolaidų neužsitraukiau, lango neužsidariau.

Žvilgtelėjo į numerius: "O, Lithuania", ir trumpas monologas vietine kalba. Atsakiau, kad jų kalbos nemoku, bet truputį kalbu angliškai. Labai nustebino, kai, pasakius, kad esu iš Klaipėdos, jis paminėjo Taravos Anikę ir net vokiečių kalba padeklamavo kelis posmus. Klausinėjo, kaip gyvenu, kodėl čia kas vakarą stoviu, ar neliūdna ir kur valgau. Kai pasakiau, kad pats verdu makaronus, suraukė nosį. Tuo metu vežiojau išskirtinį krovinį. Maršrutas ir laikas buvo griežtai reglamentuoti, todėl neturėjau teisės net užsukti į parduotuvę. Kad pakeisčiau temą, paklausiau, kur artimiausia parduotuvė. "Keliu – apie dešimt kilometrų", – atsakė ir pasisiūlė nuvežti.

Mandagiai atsisakiau. "Per mišką – tik trys", – matyt, mano tolerancija pašnekovui sužadino taurius jausmus ir jis vėl pasisiūlė parodyti kelią.

Mandagiai atsakiau, kad dar turiu maisto ir man laikas ilsėtis. Verbuotojas nuėjo. Po šio terapijos seanso supratau, kad į tokius viliotinius negalima reaguoti nekaltais akių mirksėjimais.

Kitą šeštadienį reikalas privertė ieškoti parduotuvės. Kadangi buvo diena, nusprendžiau eiti pėsčiomis per paslaptingą miškelį. Nuėjus pramintu takeliu apie 30–50 žingsnių, iš už medžių išlindo "medžiotojai". Gal keturi, gal penki vidutinio amžiaus vyrai. Neskaičiavau, nes medžiojamasis neskaičiuoja medžiotojų. Pasijutau kaip briedis, apsuptas vilkų, nes už nugaros taip pat girdėjau šnaresį. Noriu nuraminti skaitytojus – visi jie buvo užsegtomis kelnėmis. Sustojau ir kelias akimirkas svarsčiau: grįžti ar eiti tolyn. Jie įdėmiai nužiūrinėdami laukė, kuriam jų pulsiu į glėbį. Už nugaros šnaresys leido suprasti, kad kelio atgal nėra, todėl, truputį pamindžikavęs, žengiau į priekį. Jie nepuolė, nesikabinėjo, nekaišiojo liežuvio. Praėjęs pro juos pajutau tai, ką jaučia moteris, eidama aikštele, kurioje stovi daug vairuotojų. Nereikia turėti pakaušyje akių, kad pajaustum tą gašlų nužiūrinėjimo jausmą. Virpančiu pasturgaliu išėjau iš miško ir, paspartinęs žingsnį, nupėdinau  miestelio link, bet nepavyko prasmukti. Nedidelio miestelio pakraštyje stovėjo didelis, aukšta tvora aptvertas namas. Kad tai viešbutis ar klubas, liudijo užrašas. Kai praėjau pro vartus, išvažiavusi mašina sustojo prie manęs ir pro pravirą langą pamačiau viliotoją iš aikštelės. Supratau, kokia įstaiga gali būti įsikūrusi šiame pastate. Ponas pažino mane ir pasisiūlė pavėžėti iki parduotuvės. Neišsigandau ir įsėdau. Draugiškai pakalbėjome apie šį bei tą, atvirai pasakiau, kad man nepriimtinos jų tradicijos ir niekada netapsiu jų klubo nariu. Vėl turiu nuliūdinti sensacijų mėgėjus – nesikabinėjo, nevežė į mišką, "neišgvaltavojo", ir išsaugojau nekaltybę. Priešingai, parodė, kur parduotuvė, ir net pasisiūlė parvežti atgal. Mandagiai atsisakiau ir atgal parėjau pėsčiomis, dideliu lanku aplenkdamas mišką.

Kartą vakare mano naujasis pažįstamas į aikštelę atvažiavo ne vienas. Draugiškai mirktelėjo ir sustojo truputį toliau. Iš mašinos išlipo stambus, bet nesutižęs tamsaus gymio nesenas vyras ir pasuko manęs link. Paims prievarta, pagalvojau, žiūrėdamas į išvažiuojančią "draugo" mašiną. Užrakinau kabiną, pridariau langą.

Visa baimė atslūgo, kai jis rusų kalba paprašė pavėžėti jį link vieno didelio miesto. Tikriausiai buvo vienas sumedžiotųjų, nes atrodė labai nuvargęs. Išsiaiškinęs, kas aikštelėje moka rusiškai, kreipėsi į mane. Ir vėl mandagiai atsisakiau, nes važiavau į kitą pusę.

"Kiek reikia turėti drąsos, kad sumedžiotum tokį stambų nekaltą bernelį?" – sumurmėjau nulydėdamas žvilgsniu vyrą.

Per tuos du mėnesius dažnai matydavau nekaltų bernelių medžiotoją ir stebėdavau jo viliones. Jis visada pasisveikindavo, paklausdavo, kaip sekasi, ar labai pasiilgau žmonos. Į ilgas diskusijas nesileisdavau. Keletas miško mylėtojų taip pat buvo nuolatinių. Visada prieš eidami į mišką kilstelėdavo ranką. Nemirksėdamas ir neprasižiodamas atsakydavau tuo pačiu. Gyvenau ir dirbau ramiai. Jie nesikabinėjo ir daugiau priešais mano mašiną nesimasturbavo. Matyt, gavo žinią, kad esu tolerantiškas nekaltas bernelis ir nereikia manęs medžioti. Kažin, kaip būčiau gyvenęs jų apsuptyje, iššieptais iš pykčio dantimis? Gal tada būtų ir "išgvaltavoję".