Pamenu, prieš gerą dešimtmetį viena žymi politikė, ekonomistė savo viešoje kalboje pavartojo žodį "sovietmetis". Tada daugelio sričių specialistai lyg papūgos kritikavo šį žodį.

Įvairaus rango politikai, siekdami parodyti neapykantą tuometei santvarkai, vartojo šį svetimkūnį. Kai kas bandė prieštarauti, bet pabūgo, jog ne taip bus suprastas.

Todėl tas žodis, svetimybė, brutaliai brovėsi į laikraščius, knygas. Kalbininkai kažkodėl tylėjo, tartum vandens į burną prisipylę, o ir lietuvių kalbos mokytojai nesibodėjo tiek šnekamojoje, tiek rašytinėje kalboje tą žodį vartoti net nesusimąstydami.

Labai nudžiugau skaitydamas 2013 metų rugpjūčio "Gairių" žurnalą, kuriame kalbininkas Antanas Salys savo straipsnyje "Žiniasklaida be kalbos kultūros?" rašo: "Kokias būdingesnes klaidas daro mūsų kalbėtojai per radiją ir televiziją? Pati didžiausia nesąmonė – dviejų kalbų žodžių kryžminimas. Kvietį su rugiu sukryžminus gavome kvietrugį. Galima gauti sudurtinį žodį iš bado ir metų – bus badmetis. Bet "sovietmetis"? Sugalvok tu man rusišką žodį sujungti su lietuvišku. Pagal dabar saugomą lietuvių ir ją paskelbus valstybine, pirmuosius du naujadaro skiemenis reikėtų parašyti lietuviškai arba bent jungti du lietuviškus žodžius, ir būtų tarybmetis".

Kaip nudžiugau, kad atėjo metas guiti šį svetimkūnį iš mūsų gimtosios kalbos, juk kalbos dalykų negalime painioti su politika. Gražią iniciatyvą parodė J.Lankučio viešosios bibliotekos darbuotojai, matomoje vietoje pastatę nedidelę knygų lentynėlę, į kurią skaitytojai atneša jiems nereikalingas knygas.

Rankos nusvyra, kai atsiverti klasiko knygą, kurios titulinis puslapis perpus nuplėštas. Galbūt taip išreikšta neapykanta autoriui?

Gėda prisipažinti, jog Atgimimo metais mano giminaitis paštu išsiuntė Juozo Baltušio raštus pačiam autoriui. Dauguma rašytojų politiniuose skersvėjuose ne visada susigaudo, todėl vertinti jų kūrybą reikia labai atsargiai, nesuplakti su politika.

Minėtame straipsnyje kalbininkas A.Salys perspėja: esame nykstanti tauta, kad nebeugdome skaitymo kultūros, nebeskatiname jaunimo kalbos žavesio mokytis iš Juozo Baltušio knygų, kad net buvo piliečių atplaišų, vadinusių save patriotais, kurie degino šio klasiko knygas. Juk J.Baltušio "Sakmė apie Juzą" – toks lietuvių kalbos grožio vadovėlis, kokio niekas kitas neparašys".

Malonu, kad kalbininkas ragina nenuleisti rankų. Reikia drąsiai guiti svetimkūnius, teršiančius mūsų gražiąją kalbą.