Apie tai galiu spręsti vien iš to, kad bent kartą per mėnesį į mano duris paskambina nepažįstami žmonės ir ima klausinėti ar kalbėti kokias nors nesąmones.

Pastarasis toks vizitas tiesiog išmušė iš pusiausvyros.

Gaminau cepelinus, rankos buvo aplipusios tarkiais, kai išgirdau skambinant į duris.

Maniau, gal senukas kaimynas atėjo kokiu nors skubiu reikalu. Atidariau duris, o ten nepažįstama davatka manęs klausia, ar aš žinau, kokia yra gyvenimo prasmė.

Man tikrai ne vien cepelinai gyvenime rūpi, bet tąkart persiutau. Kas čia per mada vaikščioti į namus ir trukdyti žmones?

Tegul eina į nakvynės namus, teikia psichologinę pagalbą priklausomybių negalintiems atsikratyti žmonėms.

Tačiau įtariu, kad jiems tokių paklydusių sielų nereikia, nes jos negali mokėti dešimtinės.

Štai todėl mieste žmonės ir atitolsta, nes, svetingai atvėręs savo būsto duris, iš tiesų nežinai, kas tavęs laukia.