Olimpinės žaidynės. Nežinau, ar pasaulis yra ką nors geresnio sugalvojęs, kad būtų galima užmiršus pykčius, politiką susėsti aplink areną, kad ir skirtingose pusėse, pasidžiaugti nuostabia atidarymo ceremonija, sporto renginiais. Net didžiausi tironai stengdavosi sustabdyti karus ir leisti pasauliui pasidžiaugti olimpine taika.

Tiesa, pasitaiko, kad kas nors iššauna iš patrankos olimpiados metu. Nesvarbu į ką ir dėl ko, svarbu iššauti ir pagąsdinti pasaulį ant vieno iš praeities karvedžių kapo iškaltais žodžiais: "Kai aš atsikelsiu, pasaulis sudrebės". Ačiū gamtos dėsniams, kad tas didis karvedys kol kas ramiai miega.

Ačiū ir dievui, kad šiomis dienomis kol kas patrankų gaudesio nesigirdi, bet puikiai girdėti, kaip Amerika per telefoną, liaudiškai pasakius, š**ą mala ir kaltina ilgas rusų ausis. Į savo E.Snowdeno ausis pasižiūrėtų. Jos nedidelės, bet pusė pasaulio į jas sutilpo. Jiems galima ir klausyti, ir malti š**ą, o rusų tarnyboms siūloma dirbti praėjusio amžiaus aparatūra. Įsižeidė ir patarė saviems ten nesirodyti. O gal išsigando, kad olimpiados šeimininkai ne tik nugirs, kaip diplomatai juokauja telefoninių pokalbių metu, bet ir nufotografuos, kaip porelė vienas kitam užpakalį šluosto dvisėdžiame tualete?

Laimei, kad jiems dangčiai nepasirodė spąstai. Būtų rėkę, kad kėsinasi į minkštą vietą. Tokios baimės gali apimti tik tuos, kam tas užpakalis labai rūpi. Gal projektuotojai norėjo, kad kiekvienas kambario gyventojas savo asmeninę skylę turėtų. Gražus sumanymas, bet nesuprastas, kaip ir čia pat pakabintos naudojimosi instrukcijos.

Matyt, svečiai nėra vaikščioję po viešus Europos tualetus. Juose taip pat kai kur yra parodyta, kaip reikia prisėsti, o ne ant kraštų užlipus viską aplink nupurkšti.

Kažkam nepatinka V.Putinas, jo įstatymai prieš gėjus, jo politika ir savų demokratinių riaušininkų auklėjimo metodai. Tačiau gal tuos dalykus palikime rusams patiems spręsti. Betgi negali kai kas ramiai sėdėti. Reikia garsiai pasigirti, kad bus siunčiamas žydrai rožinis desantas Rusijos imperijai ir jos heteroseksualiniams principams sugriauti.

Tegul pasiunčia tą desantą į neramius musulmoniškus kraštus. Tačiau ten pernelyg pavojinga. O į Rusiją – galima. Nors ji ir nedemokratiška, bet jau ir nebe laukinė. Neiškąs, nenupjaus.

Daugių daugiausia lazda per nugarą pagal ES standartą stuktelės.

Kad ir kaip norėjo rusams primesti naują programą, kurioje vieni gimdo, o kiti, tuščiai pasibaksnoję, tik augina, tačiau nepavyko. Supyko, įsižeidė.

Na, mat juos šunys, tedreba nuo rusiškų ausų ar baksnoja kaip mopsai į gėjų gynėjų atkištas rankas, bet tik ne Sočio gatvėse. Čia vyksta Olimpiada.

Kada pagaliau liausimės iš sporto daryti politiką? Negi negalima atvykti į pasaulinę šventę ir kartu su šeimininkais pasidžiaugti pasiekimais, o ne ieškoti prie ko prikibti? Suprantama, jog ne viską spėjo padaryti, bet didžiulė šalis dirbo, kad tik įvyktų ta nuostabi šventė, o čia "še tau, meška, saują blusų į gaurus": tualetas ne toks, į žurnalisto kompiuterį kažkoks pionierius įsilaužė, kažkur statybos neužbaigtos, kažkas homoseksualus ruošiasi mušti.

Bet visos tos baimės, tie priekaištai, palyginti su tuo, kas padaryta norint šią olimpiadą surengti, tai mažas lašas įdėto triūso jūroje, o keli nugirsti diplomatų "fuck‘ai" ar žydrai rožinio desanto gąsdinimas "sugriovę tą pasaulį tamsų, sukursim naują iš vaivorykštės spalvų" – nė dėmesio neverti. Nors ką gali žinoti. 1917 metais nestandartinių pažiūrų grupelė, užtraukusi panašią dainą, tiek košės privirė, kad ir dabar dar daugeliui žandai raudonuoja.

Vertėtų susimąstyti, prie ko gali privesti tokios spalvingos kovų dainos ar pernelyg kruopštus krislo ieškojimas kito akyje.

Na, bet tuos apmąstymus palikime poolimpiniam laikotarpiui, o dabar pasidžiaukime gražia sportine švente ir pagailėkime tų, kurie nepanoro dalyvauti olimpinių žaidynių atidaryme, nes jis vyko...

Koks skirtumas, kur vyko. Olimpiada ir Marse turi būti tik olimpiada, ir ne daugiau. Kol pasaulio valdovai to nesupras, nebus Žemėje ramybės.