Be grėsmių iš Rytų, viena didžiausių rakščių Europos pasturgalyje šiuo metu yra senovės civilizacijos lopšys – Graikija. Šalis, pagimdžiusi įspūdingą kultūrą ir padėjusi pamatus tolimesniam žemyno vystymuisi, dabar tapo jos vėžiu.

Į fatalizmą linkę asmenys spirga iš laimės, tarsi į verdantį aliejų įmesta varškės spurga: "ES griūna, o jos galvos nebeišmano, kaip išnarplioti šį Gordijaus-Tsipraso mazgą".

Graikijai baigiasi pinigai, o ji ne tik nori išgyventi, likti ES ir euro zonoje, bet dar ir išlaikyti esamus atlyginimus bei pensijas.

Mat dabar šią šalį valdo komunistai, o jiems visada svarbu "paprastas darbo žmogus". Jiems nerūpi, kad tas žmogus nedirba ir didžiąją dalį dienos pramiega, skolinasi daugiau nei geba grąžinti, o vėliau švaisto tuos pinigus niekams. Daugiau šelpti šios šalies nebesinori, bet mesti jos iš ES bei euro zonos taip pat ne.

Ką daryti? Čia tenka prisiminti legendą apie Aleksandrą Makedonietį, kuris perkirto Gordijaus mazgą. Nors šis ketvirtadalį pasaulio užkariavusio karvedžio elgesys gali atrodyti neatsakingas, bet jis tuo metu suveikė.

Tad kodėl ES galvos bijo padaryti ką nors panašaus? Juolab, pasak gandų, dabartinė Graikijos valdžia yra tikras Trojos arklys, atsiprašau, norėjome pasakyti Luhansko matrioška, tarsi įpareigota vieno tokio į kiklopą panašaus asmens, siekiančio sunaikinti "supuvusius Vakarus".

Pastarasis, beje, gudriai leido suprasti, kad apmokėtų Graikijos skolas, kol jo pasekėjai pavymui šaukė: "Mes dėjom ant sankcijų", tačiau sau giminingų stačiatikių iki šiol neparėmė. Tad norint išgelbėti Europos civilizaciją, reikėtų imtis Graikijos gydymo.

O jo būdai yra bent trys, kurie vienas už kitą bjauresni.

Pirmąjį galėtų įgyvendinti ir patys graikai. Sakoma, jog graikų stačiatikių bažnyčia yra galingiausia ir turtingiausia institucija šalyje, ji dar ir atleista nuo mokesčių. Taigi reikėtų paskelbti Graikiją ateistine valstybe bei konfiskuoti visą bažnyčiai priklausomą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

Tiesa, tai prasilenktų su ES idealais, bet šiais ateizmo bei tolerancijos laikais nekęsti krikščionybės ir ją niekinti ne tik leistina, bet ir skatintina.

Antrasis variantas – dabartinės Graikijos valdžios likvidacija, tam prireiktų Atėnų "Maidano". Daug kas jau dabar žegnojasi ir sako: "Nereikia. Pažiūrėkite, į ką viskas išvirto Ukrainoje". O į ką galėtų išvirsti Atėnų atvejis? Susikurs separatistinė Spartos respublika? O gal VVP atsiųs į Kretą žaliųjų žmogeliukų, pareikš, kad čia istorinė slavų žemė, ir surengs porą referendumų?

Remiantis šiais precedentais, peršasi trečiasis Graikijos problemos likvidavimo būdas: reikia atiduoti Graikiją turkams. Osmanų imperijos laikais šios dvi šalys jau gyvavo viename valstybiniame derinyje, tad kas pasikeistų dabar?

Turkijos žmonės ir valdžia turėtų įsipareigoti apmokėti bent dalį Graikijos skolų ir tuo pat ne tik praplėstų savo teritoriją, bet ir būtų priimta į Europos Sąjungą. Bingo. Pagaliau bent tarp dviejų nacijų išnyks tautinės sienos, o dvi skirtingos kultūros – stačiatikiai ir musulmonai bus priversti gyventi taikoje ir harmonijoje.

Kai kam gal pasirodys šie problemos likvidavimo būdai antihumaniški, fašistiniai, šovinistiniai ir dar kažin kokie -istiniai, bet nieko kito geresnio ir efektyvesnio pastaruoju metu neįmanoma sugalvoti. O ir pačių graikų gailėtis nesinori. Jų gyvenimo būdą, darbo kultūrą ir visa kita geriausiai iliustruoja Atėnų karvedys Alkibiadas (450–404 m. prieš Kristų).

Šis žmogus gimė tada, kai du didžiausi konfliktuojantys Graikijos poliai Atėnai ir Sparta laikinai susitaikė ir klestėjo panirę į hedonistinę bei palaidą aplinką. Tada Alkibiadas (nors ir buvo, pasak kai kurių šaltinių, apdovanotas "genijaus protu, oratorystės sugebėjimais ir dailia išvaizda") darė viską, kad Atėnų miestas riedėtų katastrofos link.

Sulaukęs trisdešimt penkerių, Alkibiadas buvo užkietėjęs mergišius ir tyčia pasistatė itin prašmatnius rūmus vien tam, kad supykdytų minias paprastų žmonių, gyvenančių gerokai kukliau. Sakoma, jog šis skandalingas veikėjas nukirto mylimam šuniui uodegą tik todėl, kad žmonės apie jį šnekėtų.

416 m. prieš Kristų Alkibiadas įkalbėjo Atėnų valdžią pulti Spartos sąjungininkus Sirakūzus (Graikijos kolonija Sicilijoje). Ekspedicijai turėjo vadovauti pats Alkibiadas ir jo politinis oponentas Nikijas. Kai tik armada turėjo išplaukti, vieną rytą atėniečiai pamatė, jog visame mieste išniekintos keliautojų dievo Hermio statulos: buvo nudaužytos jų ausys, nosys ir kitos kūno vietos, kurių neminėsime.

Buvo pradėtas tyrimas ir išsiaiškinta, kad šį vandalizmo aktą atliko ne kas kitas, o pats Alkibiadas su šutve girtaujančių bičiulių. Vėliau jam buvo pateiktas dar vienas kaltinimas dėl dalyvavimo šventvagiškose Eleusino misterijų parodijose, kuriose jis parodijavo vyriausiąjį žynį ir savo draugams sakė pamokslus.

Nepalankių įrodymų ir liudininkų vis daugėjo, tad kaip Alkibiadas išsprendė šią problemą? Jis tiesiog išdavė Atėnus ir pabėgo į Spartą. Čia jis neužmiršo senų įpročių ir netgi užtaisė vaiką Spartos valdovo žmonai. Dėl to jam teko bėgti į Mažąją Aziją, dar vėliau jis grįžo į Atėnus, paskui susidėjo su persais.

Alkibiado baigtis buvo liūdna, jo namą padegė, o jį patį nušovė strėlėmis, kai bėgo iš šio pastato. Visas jo elgesys ir panašių į jį žmonių veiksmai privedė prie to, kad dauguma Graikijos polių nusilpo, nebepajėgė atgauti ankstesnės didybės, o juos užgožė atėjūnai iš šiaurės – makedoniečiai.

Akivaizdu, jog minėtasis graikų veikėjas neieškojo jokio protingo ir moralaus sprendimo?

O ar jo ieško dabartinė Graikijos valdžia? Šiandien Graikijos elgesys kelia grėsmę visam Senajam žemynui ir jeigu tokia elgsena nebus laiku likviduota, Europos gyvavimas veikiausiai irgi baigsis. Štai klausimas, kas užgoš europiečius – gal ISIS, o gal VVP?