Šį mėnesį aktyviai buvo kalbama keliomis temomis. Be įtakingos roko asmenybės Davido Bowie mirties, daug dėmesio sulaukė kandidato į JAV prezidento postą Donaldo Trumpo rinkimų kampanija. Pastaroji persona gali palaukti, prie anapus iškeliavusio D.Bowie muzikinių nuopelnų dar grįšime. Šįkart šiek tiek samprotavimų temai, kuriai dėmesys prigeso: naujametę naktį Vokietijos miestuose įvykdytiems pabėgėlių nusikaltimams, tarp kurių dominuoja vagystės bei seksualinis priekabiavimas.

Priekabiavimas priekabiavimui nelygu, nes, kaip žinoma iš „WikiLeaks“ epo, yra tokių valstybių, kur net atsisakymas naudoti prezervatyvą intymaus akto metu juridiškai gali būti traktuojamas kaip išprievartavimas. Būtent taip nutiko kovotojui prieš „pasaulinį masonų sąmokslą“ Julianui Assange‘ui.

Taigi, kas naujametę naktį nutiko Kelne bei kituose Vokietijos miestuose? Ogi nei daug, nei mažai. Tai vienas pirmųjų tokių viešų bjaurių atvejų, kai pagrindinė Europos Sąjungos ideologija – politinis korektiškumas priėjo liepto galą, kuriame iškilo pasirinkimo dilema. Kelne susikirto du esminiai politinio korektiškumo stulpai, laikantys ideologinį bendrijos stogą.

Visų pirmiausia, feminizmas – moters galimybės gyventi lygiateisį profesinį bei intymų gyvenimą, tokį, kurį, pasak aršiausių šios ideologijos apologetų, milijonus metų gyveno vyrai (dėl to būtų galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis).

Visų antra, kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų bei kolonializmo stimuliuojama mintis, jog Europa kažkuo nusidėjo Azijos, Afrikos bei Pietų Amerikos gyventojams ir to pasekmė – Senasis žemynas iš graikų filosofija, krikščionybe bei Švietimo amžiaus idealais išbrandinto miško turi tapti išdegintu tuščiu lauku, kuriame teoriškai turėtų gyventi ir sugyventi visi, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, lyties, seksualinių pomėgių, religijos.

Tik tiesa yra ta, kad islamas pripažįsta moterį gal ne kaip daiktą ar gyvulį, bet bent jau kaip ribotų socialinių galimybių asmenį. Ir pakeisti šį požiūrį tai ne tas pats, kaip perskaityti visus Frankfurto mokyklos dogmatiko Ericho Fromme‘o bei Jeano Paulio Sartre‘o ilgametės meilužės Simone de Beuvoir veikalus.

Aiškinti neišprususiam, piktam, prisitaikyti nenorinčiam musulmonui, kad jo žmona gali dirbti ir net uždirbti daugiau nei jis, o duktė ištekėti jau išgyvenusi porą abortų, yra ne tas pats, kaip 50 metų normalios orientacijos Europos autochtonui katalikui kartoti, jog jis yra fašistas, šovinistas, rasistas, seksistas ir visoks kitoks. Įvykiai Vokietijoje yra esminis ES ideologijos egzistencijos epizodas, verčiantis ją rinktis tarp dviejų polių, kurie ilgą laiką buvo traktuojami kaip stovintys vienoje barikadų pusėje, tačiau kurie iš esmės yra nesuderinami. Tai labai intriguojantis epizodas ir be galo įdomu, ką ji pasirinks.

Jeigu ES pasirinks feminizmą, tai įrodys, kad ji yra paremta ideologija, su kuria galima iš esmės nesutikti, tačiau ją reikia gerbti, nes ji tiki tuo, ką sako, ir taiko savo prizmę visiems. Jeigu ES pasirinks pabėgėlius, tai įrodys, kad ją, kaip ir anksčiau SSRS, iš vidaus graužia pūliniai, pasireiškiantys dvigubų standartų taikymu ir signalizuojantys apie ankstesnį ar vėlesnį šios bendruomenės žlugimą.

Kitas Kelno įvykiuose iškilęs įdomus klausimas – žiniasklaidos vaidmuo. Tai yra pirmas toks viešas ir didelis nutikimas, kai Vokietijos, t. y. normalios, demokratinės šalies, žiniasklaida iš nenoro pasirodyti „fašistais“ nusirito iki Šiaurės Korėjos bei Rusijos Federacijos lygio.

Suprantama, Vokietija yra Vokietija, ją jau 70 metų kamuoja Adolfo Hitlerio šmėkla. Tačiau bėda ta, kad ši cenzūra, paremta politiniu korektiškumu, skverbiasi ir pas mus. Štai pastaruoju metu išpopuliarėjo mantra: „Blogai, kad jie pasakė tą ar aną, nes tai gali panaudoti savo propagandai Kremlius“.

Viena pilietiška sukarinta organizacija išplatino kontroversiškas instrukcijas, kaip elgtis su kolaboruojančiais asmenimis karo atveju. Kai kurie kolegos bei politikai pasipiktino šiose instrukcijose paskelbtais pasiūlymais: kolaboravimu įtariamus asmenis reikėtų gąsdinti ir terorizuoti per jų vaikus bei žmonas, kankinti, žeminti, gal net nužudyti. Ir vos tik pasirodė ši instrukcija, dalis žurnalistų apkaltino šiuos patarimus sukūrusią bei išplatinusią organizaciją darbu Kremliaus propagandai.

Taip, galbūt patarimai lankstinuke pernelyg šiurkštūs ir juose pernelyg akcentuojamas individo orumo žeminimas bei kankinimai, kai apie valstybės santvarkai priešišką veiklą vykdantį asmenį paprasčiausiai galima informuoti atitinkamas institucijas.

Tačiau kyla natūralus klausimas, jeigu ta pati organizacija išplatintų informaciją, kurioje būtų siūloma su kolaboruojančiais asmenimis elgtis maloniai ir draugiškai – ateiti į svečius, su jais pasikalbėti, pamėginti pakeisti jų politines pažiūras, pasitelkus įtikinamus argumentus, pagirti žmonos šukuoseną, nupirkti vaikams dovanų... Jeigu būtų išplatinti tokie patarimai, ar Kremliaus propagandos ruporai parašytų apie mus palankiai: „Žinote, yra tokia nuostabi šalis prie Baltijos jūros, NATO ir ES narė, kurioje yra taip gera būti kolaborantu. Ten ne tik visi pripažįsta kitokią nuomonę, ten visi dievina su mūsų valdžia siejamus žmones“.

Ar Kremliaus laikraščiai tai parašytų? TV laidos parodytų reportažus? Gal net Nikita Michalkovas pastatytų apie tai filmą, kuriame vėl vaidintų carą? Tačiau mes puikiai žinome, kad atsakymas vienas: „Ne“. Toliau būtų rašoma apie fašistus, kurie tuoj surengs slavų holokaustą, būtų kuriami suvaidinti reportažai apie nukryžiuotus vaikus, o koks nors Josifo saulę atvežusio asmens anūkas, kalbantis, jog „savi šaudė į savus“, toliau būtų pristatomas kaip politinis kankinys „numero uno“.

Susidaro įspūdis, jog greitai nebebus galima žiniasklaidoje apie nieką kalbėti neigiamai: nei abortų, nei pabėgėlių, nei eutanazijos, nei marihuanos legalizavimo klausimu nebebus galima pasakyti elementarios kritikos, nes, neduok Dieve, tai panaudos Kremlius.

Štai klausimas, kuo cenzūruodami savo žurnalistus ar kaltindami pilietines organizacijas darbu priešui mes būtume geresni už tą patį Kremlių?