Tikėjimas, viltis ir meilė – amžinosios pasaulio naiviųjų (krikščionys pasakytų – tikinčiųjų) dorybės, kurie vis dar godoja, kad kiekviena gyvenimo istorija, kaip ir pasaka, privalo baigtis žodžiais "ilgai ir laimingai".

Tokie turėtų būti bylojimai ir Naujųjų išvakarėse. Bet nenorime meluoti jei ne kitiems, tai bent sau. Nes mus ir taip be sąžinės graužaties mulkina, kas tik regi tame kokią nors naudą.

Mulkina tuo, kaip pradingus litui Lietuvoje viskas stebuklingai atpigo ir dar pinga, bet daugiau jau nebėra kur. Tuo, kad mūsų valdžia mumis rūpinasi, o tie, kurie nepakliuvo į šį išrinktųjų klubą ar buvo nutrėkšti iš jo šalin, jei atsidurtų anųjų begėdžių vietoje, rūpintųsi savo mylimais rinkėjais labiau.

Tuo, kad sekmadieniais ar bent per šventes mišiose neapsireiškiantys asmenys neverti Dangaus karalystės ir juolab gyventi šioje žemėje, nors yra šimtąkart doresni, nevagia, neveidmainiauja ir netrokšta svetimo gero.

Labiausiai glumina tai, kad tikėjimas, jau nekalbant apie viltį ir, ką jau sakyti, meilę, turi savo nuolat augančius įkainius. Porinant apie tikėjimą, gal ir nieko smerktino, juk bažnyčiai reikia aukų, kad avelių išganymas nenutrūktų šioje baisioje pasaulinėje nekrikštų grėsmės akivaizdoje, tad tikėjimas už pinigus tuokart telieka šone. Nors įkyrus pamaldžiųjų tėvelių kalėdojimas kai kuriems parapijiečiams jau senokai įsipyko.

Liūdna, kad viltis sulaukti žemiškojo teisingumo prieš dar vienus Naujuosius ir vėl gęsta. Kvailių motina vertinama pigiausiai.

O meilė, ji aukso veršiu virsta prieš kiekvieną Jėzaus gimtadienį. Tuo sumaniai naudojasi dauguma bėdžių. Apdairiai nutylėdami, kas juos privedė prie tokios būsenos, šie godžiai semia kvailių užuojautą, o dar godžiau – jų dalijamas dovanas. Ir paskui džiaugiasi gera medžiokle, puikiu grobiu, laukdami dabar jau Kristaus prisikėlimo šventės – kito kvailių meilės ir gerumo priepuolio.

Bet turbūt nereikėtų labai tuo piktintis, tai irgi verslas bei menas išgyventi. Sukamės visi, kaip išgalime. Tik apmaudu štai, kad dorybės žvangančiaisiais pavirto.