Žemė – stebuklų planeta, o didžiausias iš jų – valstybė, nusidriekusi nuo Ukrainos stepių per Sibiro amžinojo įšalo plotus iki pat Ramiojo vandenyno. Sakoma, jog ten gyvena taikiausia nacija pasaulyje. Bėda tik ta, kad ji pasižymi reguliariais agresijos protrūkiais, o pertraukose tarp taikos ir karo apdainuoja savo lyderį, kurio vardu yra pavadintas medis.

Gieda jie ne operą apie Ivaną Rūstųjį, o supuvusių Vakarų grupės "Depeche Mode" dainą "Personal Jesus", tikrinį daiktavardį "Jesus" pakeisdami į "Putin". Taigi tekstas ir prasmė niekuo nesikeičia, o todėl autorinės teisės beveik nepažeidžiamos: "Your own, personal, Putin. Someone to hear your prayers. Someone who cares." (Tavo vienintelis, asmeninis, Putinas. Kažkas, kas klausosi tavo maldų. Kažkas, kam rūpi...)

Ta taikioji valstybė 2008 m. užpuolė kaimyninę Gruziją, o 2014 m. – pašonėje esančią Ukrainą. Suprantame, jog ta šalis serga, tačiau akivaizdu, kad liga sukelia pavojų aplinkiniams. Gerai tai, jog ji pati suvokia savo problemą ir bando gydytis.

Per "Euroviziją" tokia Polina Gagarina, Taikos balandžio patelė su įmontuota GRAD sistema, užgiedojo apie santarvę. Akivaizdu, jog bandymai imituoti Johną Lennoną bei Bono iš U2 atsipirko. Ir tik dėl "fašistuojančios komisijos" ambicijų iš Šiaurės Vakarų gubernijos Polina liko antra.

Jau kitą dieną po jos pasirodymo per Ukrainos sieną riedėjo karinė technika, skirta smurto orgijos tęsiniui. Gydytis šalis bandė ir praėjusį sekmadienį, vykstant agresyvioms kautynėms tarp ukrainiečių ir savanorių iš Rusijos, jie leido Polinos "gentainius" į orą, minėdami savo kultūros dieną.

Vis dėlto akivaizdu, jog balandžių leidimas – lyg metadonas heroino vartotojui, tad reikėtų ieškoti kitokio gydymo – radikalesnio, juolab kad kažkoks aiškiaregys yra išpranašavęs, jog iš Rusijos kils pranašas, antrasis Jėzus Kristus, sukursiantis naują religiją.

Kiek jau tokių pranašų iš Rusijos buvo: Grigorijus RasPutinas, Vladimiras Uljanovas, Josifas Džiugašvilis, Nikita Chruščiovas, Leonidas Brežnevas, dabar tiesiog Vladimiras Putinas. Akivaizdu, jog taikos balandžių augintojams ateina blogos dienos. Pačią ligą galima pavadinti Lenino-Dugino sindromu, o gydymo būdai gali būti net trys. Galima rinktis pagal skonį.

Pirmąjį įvardykime geru. Teigiama, kad VVP politiką Rusijoje palaiko net 85 proc. piliečių. Beveik kaip Šiaurės Korėjoje, kur rinkėjų aktyvumas siekia 99 proc., kai, pavyzdžiui, JAV vidutiniškai balsuoja 40 proc. rinkėjų. Iš tiesų karštai ir besąlygiškai VVP politiką palaikančių žmonių Rusijoje veikiausiai yra apie trečdalis. Jie sėdi kreivės kairiajame kampe.

Tai – žmonės, jaučiantys juodžiausią neapykantą JAV ir Vakarų Europai bei viskam, ką ši civilizacija šiuo metu įkūnija – laisvą žodį, laisvą kūrybą, laisvą verslą. Žodis "kapitalizmas" šiuos asmenis gali privesti iki savižudybės. Jų psichinę būseną kaip tik ir atspindi "Lenino-Dugino" sindromas.

Dešiniajame diagramos kampe yra 20 proc. žmonių, siekiančių liberalios vakarietiškos demokratijos. Jų atstovai – Aleksejus Navalnas, Michailas Chodorkovskis ir kt. Skalės viduryje yra 50 proc. Rusijos gyventojų, kitaip tariant, nuosaikiųjų. Pagrindinis jų bruožas tas, jog šie žmonės politikai yra abejingi, jiems svarbiausia yra algos-pensijos, komunalinių paslaugų kainos ir t. t. Jie gyvena savo rutinoje ir VVP vidaus bei užsienio politika jiems daugmaž netrukdo. Kaip caras padarys, taip bus gerai.

Vieni jų jaučia nostalgiją SSRS, kiti ne, vieni nekenčia Vakarų, kiti jiems nejaučia pykčio. Jie suaktyvėja tik tada, kai V.Putino politika neigiamai paliečia jų rutiną. Provakarietiškos demokratijos šalininkai kažkaip savo pusėn turėtų patraukti bent dalį nuosaikiųjų. Visa bėda, kad demokratijos šalininkai pernelyg orientuojasi į išsilavinusį, provakarietišką, neblogai uždirbantį viduriniosios klasės pilietį.

Be to, tarp demokratų turėtų atsirasti toks stiprus ir charizmatiškas lyderis, kuris sugebėtų suvienyti šias dvi grupes. Ir jeigu rinkimai nebus suklastoti arba tas lyderis nužudytas, Rusijos piliečiai savarankiškai ir natūraliai išstums VVP per rinkimus. Tada prasidėtų ilgas, net kelias kartas truksiantis palikto mėšlo kuopimas.

Problema ta, jog nuosaikiųjų pasąmonėje gyvas troškimas, kad juos valdytų vienas tironas su savo gauja. Caras su bojarinais, sekretorius su nomenklatūra ir panašiai. Taip buvo kelis šimtus metų, o Apšvietos idėjos, kurios eksportuotos per Napoleono invaziją, buvo agresyviai atmestos. Jie nemoka gyventi demokratiškai ir to nelabai nori. Siekiant, kad šis scenarijus taptų realybe, būtina, jog nuosaikieji kuo skaudžiau pajustų VVP tuštybės rezultatus.

Blogas gydymo būdas primena 1917-ųjų scenarijų. 30 proc. V.Putino šalininkų skyla per pusę. 15 proc. mano, jog VVP – prisikėlęs Jėzus Kristus (Lenino sindromas), kita pusė mano, jog Caras pernelyg švelnus ir nuolaidus Vakarams (Dugino sindromas).

Pastarieji 15 proc. galutinai išsikrausto iš proto, gauna iš kažkur ginklų (neatmeskime likimo ironijos, jog iš JAV), įvykdo perversmą ir nužudo godotiną lyderį. Jų dėka iškyla naujas, dar blogesnis "patriarchas". Šis metodas būtų kruvinesnis bei menkiau kontroliuojamas, ir jis greičiau likviduotų imperines Rusijos ambicijas.

Trečiasis gydymo būdas yra ankstesnių dviejų mišinys, ir jį reikėtų įvardyti kaip bjaurų. Tolimame Sibire gyvenančios tautos, ne be Vakarų bei Kinijos investicijų, paskelbia "separatistines nacionalines respublikas". Rusija suskyla. Daug kraujo, neaiški ne tik Rusijos, bet ir visos Eurazijos ateitis. Padėtų tik JAV tiekiami ginklai Ukrainai bei visoms kaimyninėms šalims. Reziumuojant galima teigti, jog JAV ginklų tiekimas Ukrainai būtų naudingiausias pačiai Rusijai.