Nors valstybės tarnautojai ir pyksta, kad juos kritikuoja, jog jie dagiau dėmesio skiria popieriams o ne žmonėms, ta kritika tikrai yra pagrįsta. Turėjau puikią progą pati tuo įsitikinti.

Atsitiko taip, kad turėjau gauti dokumentą iš savivaldybės archyvo. Atėjau į valdžios rūmus pusę dvyliktos, tai yra likus pusvalandžiui iki pietų pertraukos. Reikalas buvo visai menkas, bet archyve dirbanti moteris man pareiškė, kad turėsiu laukti pusantros valandos, esą dabar tvarkanti dokumentus.

Mane labai papiktino toks požiūris. Aš, būdama vyresnė nei 70 metų, per didžiulį šaltį atvažiavau, leidau pinigus bilietėliui. O toji valdininkė dar reikalauja dėl menko nieko laukti šitiek laiko.

Gal ji galvoja, kad šiaip labai paprasta prie valdžios durų laukti pusantros valandos? O gal ji manė, kad aš, pensininkė, turiu tiek pinigų eiti pasivaikščioti po parduotuves, o tada sugrįžti, kai teiksis mane aptarnauti.

Nesusiturėjau ir išsakiau savo pasipiktinimą. Po to už durų palaukiau gal 15 minučių, kol iš kabineto išėjo kita darbuotoja. Tada vėl įėjau aš. Ir tikrai, valdininkė užtruko ne ilgiau nei keletą minučių, tvarkydama mano reikalą, ir pietų nepavėlavo.

Negaliu atsistebėti, kaip žmonės praranda bet kokį žmoniškumą? Juk jeigu nebūčiau jos subarusi, būčiau turėjusi koridoriuje laukti pusantros valandos.

Manau, kad priimant žmones dirbti į valdiškas institucijas, jie prieš tai turėtų išlaikyti kokį specialų žmogiškumo testą. Juk visiems akivaizdu, kad valstybės tarnautojai turi tarnauti žmonėms, o ne dokumentams ar pietų pertraukai.