Kai visi stovėjome Baltijos kelyje, nė vienas net neabejojome, kad Lietuva vis tiek bus laisva ir tada gyvensime visiškai kitaip – daug geriau nei sovietinės okupacijos sąlygomis.

Taip ir buvo. Šalis tapo laisva, suklestėjo kapitalizmas, iš pradžių laukinis, dabar šiaip nei šioks nei toks, bet jokiu būdu dar ne civilizuotas. Žmonės yra išnaudojami, darbdaviai sužvėrėję, nes vyksta visuotinė kova. Nesibaigianti kova dėl pinigų. Vieni dėl jų kovoja Seime, kiti – Vyriausybėje, treti – vogdami iš biudžeto, o ketvirti tiesiog daužydami basliu praeiviams per galvas ir atiminėdami pinigines.

Viskas tik dėl pinigų, ne kitaip. Kartais galima net pagalvoti, jog dabartiniai žmonės ir nepriklausomybę parduotų, kad tik galėtų pralobti. Kur tai nuveda, žinome iš 1940-ųjų istorijos, kai subolševikėjusių veikėjų gauja už kelis skatikus ir pažadėtas privilegijas iš Maskvos mums parvežė "saulę".

Tiesa, daugelis jų pačių taip pat, kaip ir tūkstančiai niekuo dėtų Lietuvos žmonių, gavo kelialapius į Sibirą arba buvo pastatyti prie sienos ir patys nesupratę už ką.

Taigi šios lenktynės dėl pinigų ne tik mus visus varo iš proto, bet ir visą valstybę veda nežinia kur. Prisidengdami patriotiniais, pilietiniais jausmais, politikai tik kovoja vieni prieš kitus dėl galių ir piniginių srautų. Visų noras vienas: kaip nors prieiti prie valstybės ir ES pinigų bei juos įsisavinti.

Atkreipkite dėmesį, ne "pavogti", "nugvelbti", o būtent "įsisavinti". Sugalvojo gražesnį terminą. Juk didžioji dalis valstybės pinigų anksčiau ar vėliau atsiduria privačiose kišenėse. Tam ir prigalvota įvairiausių politinių gudrybių. Ir jei kas nors pirmesnis įkiša ranką į tą valstybės iždą, susilaukia kitų tokių pat išalkusiųjų ir ištroškusiųjų neapykantos, o kartais ir atviro smurto.

Dabar daugeliui nesvarbi nepriklausomybė, jiems nusispjauti ir į Baltijos kelią, ir į Sąjūdį, ir apskritai į istoriją, nes viską užgožė godumas. Pažiūri į kai kurių žmonių akis, o ten – vieni nuliai su kitokiu skaičiumi prieš juos.

Politikai aiškina, kad jie kovoja už žmonių gerovę, sako, jog tarnauja tautai, tačiau niekas tais tauškalais jau seniai nebetiki. Visi žino, kas iš tiesų jų galvoje, kokios ten mintys iš tiesų sukasi.

Ir gali dabar kalbėti, ką tik nori, tautos pasitikėjimo jie nebeatgaus. Kuo šie tipai skiriasi nuo tarybinių deputatų? Anie bent nevogė taip, kaip šitie, kurie atvirai jau nebeslepia savo "dorų" ketinimų.

O ir skaičius tų veikėjų sėdi sau patogiai tas pats, kaip ir LTSR Aukščiausioje Taryboje – 141.

Šitaip prarasti tautos pasitikėjimą per tokį palyginti neilgą nepriklausomybės laikotarpį reikia dar ir sugebėti.