Vis dėlto ir pačių "agresorių" varpinėje dvasingojo "Zapad" festivalio išvakarėse virė iš tiesų verti dėmesio įvykiai, kurie suteikė nemažai peno apmąstymams. Visų pirma, kiekvienoje valstybėje nutiko po keistą įvykį. Pirmiausia, Veišnorijos ir Dvasingumo daubos pasienyje girtas jaunuolis perplaukė abi valstybes skiriančią Ančiasnapių upę ir sėkmingai buvo suimtas.

Sunku pasakyti, kas gi šis jaunas žmogus. Gali būti, jog jis – šnipas arba provokatorius. O gal pabėgėliu apsimetęs ISIS teroristas. Aišku tik viena – Veišnorijos valdininkai vienbalsiai sutiko, jog svarbiausia, kad jaunuolis iš šios svečios šalies išsivežtų pačius geriausius įspūdžius ir net nenorėtų grįžti atgal į Dvasingumo daubą.

Tuo tikslu iš mokesčių mokėtojų pinigų jaunasis turistas galės mėgautis jaukios kameros teikiama šiluma, skaniu maistu, sausais švariais rūbais bei vienos seniausių pasaulyje profesijos atstovių teikiamais malonumais.

Lubenijoje nutiko ir dar keistesnis įvykis, toks Michailas, kuris šiaip jau yra gruzinas, kartu su savo šalininkais nelegaliai ir triukšmingai kirto Lubenijos ir Ukrainos sieną. Kadaise Michailas buvo nepaprastas Gruzijos gruzinas, bet likimas jį nubloškė į Ukrainą, o dabar dėl nežinomų jėgų jis yra apskritai be tėvynės ir be pilietybės, todėl dreifuoja nelyginant apkvaitęs banginis po vandenyną. Tačiau būti banginiu, kai esi žmogus, – menkas malonumas, tad Michailas nusprendė susigrąžinti bent vienos savo tėvynės meilę, o to siekio pasekmė – per muštynes nukentėję net 16 žmonių.

Na ir galiausiai, trečiasis keistas įvykis nutiko Vesbarijoje. Čia prie buvusio generalgubernatoriaus rūmų buvo surengta bado akcija. Dvasingi Vesbarijos piliečiai su pietų pertraukomis badavo, reikalaudami Vesbarijos valdžios nepavydėti Batkos turimo dvasingumo. Anot jų, Vesbarijos valdžia pernelyg susikoncentravo į savo pavydą ir užmiršo, jog gali būti tokia pati dvasinga be jokios agresijos.

Pamiršome paminėti, jog visose trijose valstybėse dažnai buvo kalbama, jog tariamas Batkos gyventojų dvasingumas yra visai ne dvasingumas, o spinduliuotės ir radijo bangų būdu užkrečiama silpnaprotystės forma, kuriai būtina priešintis vystant pilietišką, vakarietišką ir racionaliai mąstančią visuomenę. O didžiausi dvasingosios silpnaprotystės, užkrečiančios visa, kas gyva ir negyva, pliūpsniai į aplinką išleidžiami kas ketverius metus būtent "Zapad" festivalio metu.

Dvasingosios spinduliuotės jau paveikti Vesbarijos piliečiai tvirtino, kad jų šalies valdžia yra pavydi, godi ir nemylinti "paprastų žmonių", todėl kalbomis apie Batkos dvasingosios silpnaprotystės keliamą pavojų siekia nukreipti visuomenės dėmesį nuo "tikrųjų problemų", pavyzdžiui, mažėjančio dvasingumo. Be to, "Zapad" išvakarėse pasirodė žinia, jog beveik visi svarbesni Vesbarijos valdininkai iškeliauja savaitei į komandiruotes – kas į Moldovą, kas į Azerbaidžaną, o kas į Niujorką.

To pasekmė – vis daugiau iš dalies sveikų, menkai dvasingumo spinduliuotės paveiktų Vesbarijos piliečių ėmė piktai šnabždėtis. "Jie mums visą laiką kalbėjo apie dvasingąją spinduliuotę, o dabar patys bėga pavojaus akivaizdoje", – niršdamas sušukdavo statistinis dėdė Petras. "Tikriausiai valdžia siekia nukreipti mūsų dėmesį nuo tikrųjų problemų", – antrindavo jam statistinė teta Rebeka. "Masonai", – išsigandusi sukuždėdavo kita statistinė teta Ana, sėdinti prie to paties stalo. "Žydai", – šnypšdamas lyg gyvatė, apsiputojęs sušvokšdavo statistinis pusbrolis Dionizas.

Ir štai šis pasakojimas pasiekia lemiamą lūžio tašką, kai išaiškėja, jog skleidžiama mintis – masonų valdžios užsakyta. Taip, Vesbarijos valdininkų komandiruotės grėsmės akivaizdoje gali pasirodyti iš tiesų keistai.

Tačiau reikia suvokti, jog "Zapad" festivalis ir yra teroro aktas. Net jeigu "Zapad" šį kartą prievarta neatneš tariamo dvasingumo į kaimynines valstybes, tai vis tiek nepaneigs fakto, jog "Zapad" yra visavertis teroristinis aktas – viešas fizinio ar psichologinio smurto veiksmas, kuriuo siekiama ilgalaikių bei trumpalaikių politinių tikslų.

Kai įvyksta teroro aktas, visuomenė ir politikai turi elgtis be galo subtiliai. Taip, reikia parodyti užuojautą aukoms ir jų artimiesiems, bet tuo pat metu reikia oriai iškėlus galvą dirbti savo kasdienius darbus tam, kad parodytum agresoriui, jog jo smurtas nedaro jokios įtakos tavo gyvenimo būdui bei vertybėms, t. y., jog jis iš esmės – beprasmis.

Pabrėžiame, ne smurto aukos beprasmės, o pats smurtas. Tai labai subtilus politikos ir viešųjų ryšių gestas, kurį ne kiekvienas geba suvokti. Vesbarijos valdininkai ne tik turėtų važiuoti į komandiruotes "Zapad" festivalio metu, bet jie ir privalo tą padaryti, net jei ir atrodo, kad šios komandiruotės visiškai beprasmės, vadinasi, išvykos tiesiog būtinos, siekiant parodyti, jog žvanginimas dvasingumu yra mažiau aktualus, nei soliariumo Azerbaidžane atidarymas.

Paprasti piliečiai taip pat turi elgtis panašiai. Taip, svarbu išlikti budriems, tačiau reikia ir džiaugtis kasdieniais gyvenimo malonumais bei dirbti įprastus darbus ir negalima sau meluoti, jog nieko nevyksta, o valdžia tik pučia tau miglą į akis, siekdama asmeninių tikslų. Kalbėti apie "Zapad" festivalio ir Dvasingosios daubos grėsmę – būtina, mat tiek Vesbarijoje, tiek Vakaruose vis dar pasitaiko įvairių naivuolių, nesuvokiančių, su kuo turi reikalą ir ieškančių "tikrųjų problemų" ten, kur jų nėra.