Lietuvos sostinėje kertami patys seniausi medžiai. Žvejų gatvėje neliko 30-mečių liepų. Plikai, tarsi kalėjimo gyventojai, nuskusta Lukiškių aikštės pašonėje esanti Vasario 16-osios gatvė.

Po šiais medžiais vaikystėje žiūrėti sovietinių paradų į raudonomis vėliavomis užtvindytą „brodą“, kaip Vilniaus jaunimas vadino dabartinį Gedimino prospektą, kartu su draugais lakstė netoliese gyvenęs Vytautas Kernagis. Sovietiniais metais pagrindinei sostinės gatvei prikabintą Lenino vardą jau mažai kas prisimena, kaip ir grėsmingą Lenino, ranką ištiesusio KGB rūmų link, skulptūrą. Dabar Vilniaus centro vaikai medžius puošia šv. Kalėdų proga. Tik Šermukšnių gatvės gyventojams šią žiemą teks ieškoti kitų medžių.

Sostinės pareigūnai aiškina, kad iškirstų medžių vietoje bus įrengta daugiau automobilių stovėjimo aikštelių. Kiti valdininkai teigia, kad medžius būtina kirsti, nes jie yra pasenę, sudžiūvę arba netinkamai susodinti.

Jeigu jau tikrai būtina kirsti atgyvenusius medžius, kodėl jų vietoje nepasodinus naujų? Kodėl augalų vieta užleidžiama automobiliams? Nejaugi automobiliai tapo svarbesni už žmones?

Dažnas, sugrįžęs iš Londono, pasakoja, kad didžiausią įspūdį paliko Jungtinės Karalystės sostinės parkai. Ramybę ir atgaivą ten suranda mamos su vaikais, darbuotojai su  sumuštiniais per pietų pertrauką keliauja į lauką pietauti susėdę tiesiog ant žolės.

Medžių kirtimas Vilniuje rodo, kad sprendimus priėmusiems pareigūnams nelabai rūpi jų pačių šaknys. Žalioji miesto aura – tarsi Vilniaus miesto sielos dalis. Be medžių Vilnius nebūtų toks, kokį jį apdainavo poetai ir dainiai.

Vilniaus žalieji, žinodami, kad medžių kirtimui ir atsodinimui skiriama nemažai lėšų, įtaria, jog taip gali būti plaunami pinigai. Išrinkus naują merą, šiam buvo kilusi mintis auksu padengti Neries pakrantėje stūksančią Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“, žmonių pakrikštytą „Vamzdžiu“. Mero pasiūlymui pasipriešinęs skulptorius išsaugojo skulptūrą tokią, kokią buvo sukūręs, – pagal savo pirminį neauksinį sumanymą.

Vilniaus miesto savivaldybės pradėtas medžių kirtimo maratonas sujaudino sąmoningus sostinės gyventojus. Pastarųjų ne tiek daug, greičiausiai jų skaičius rodo, kiek gausi yra mūsų pilietinė visuomenė ir kokios plačios gamtos mylėtojų gretos.

Kodėl visi gamtos mylėtojai negalėtų susitelkti ir pasodinti sostinėje kuo daugiau naujų medžių? Vienam augalui atsirastų vietos po nuosavu langu, kitam – greta laiptinės ar namų esančiame skvere.

Dar nenukirsti, tačiau jau pasmerkti  medžiai pažymėti raudonais kryžiais, tarsi karo lauke.

Gal ir simboliška, kad būtent artėjant Valstybės dienai Vasario 16-osios gatvė liko be medžių. Tarsi šalis be savo istorijos ir kultūros, be savo šaknų. Jeigu ir toliau taip smagiai mosuosime pjūklais, kompozitoriams teks kurti naujas dainas. „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ gali tekti keisti kita daina ir užmiršti lietuviams su krauju įgytą suvokimą, kad kiekvienas vyras privalo pastatyti namą, užauginti vaiką ir pasodinti medį.