Kas yra muziejus? Kas yra galerija? Ar tik vieta kur sukaupti meno kūriniai ir kur vyksta suplanuotos meno kūrinių parodos?

Aišku, atsiprašau už tokį stačiokišką ir primityvų klausimą, bet jis norom nenorom kyla aplankius didžiausius Lietuvos muziejus ir galerijas. Gal nesileisiu į dideles analizes ir sustosiu Vilniuje – Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Nacionalinė dailės galerija (NDG), Lietuvos dailės muziejus (LDM) ir Istorijos muziejus. Kiekvienas turi savo nišas, kiekvienas rengia parodas ir ekspozicijas. Kiek žinau, kiekvienas muziejus ar galerija skundžiasi, kad yra per mažai finansuojami. 

Mes negalime skųstis ir Lietuvos meno klasikų palikimu, ir šiuolaikinio meno kūrėjų lygiu ir istoriniu paveldu. Tik, pažvelgus į mūsų muziejus, juo labiau po kelionių kur nors Amerikoje, Europoje, net kaimyninėse Estijoje ar Lenkijoje, akivaizdu – gyvybės mūsų muziejuose ir galerijose nedaug. Tikrai didžiuma parodų ir ekspozicijų ir įdomios ir turiningos, bet patys muziejai – jie beveik mirę. Daug neburkime ir tiesiog pažvelkime aplink – nevaidinsiu didelio eksperto, bet didieji muziejai gretimose šalyse tiesiog trykšta gyvybe. Šalia ekspozicijų – čia ir kavinės, kurios dažnai tampa vieta, kur parodų lankytojai išlieja ar subrandina savo įspūdžių emocijas, interneto prieigos, tampančios traukos centrais, suvenyrų krautuvėlės - šmaikščiai ir išradingai reklamuojančios ir įstaigą, ir miestą, ir valstybę, - ir aktyvūs internetiniai puslapiai, ir aktyviai palaikomos paskyros socialiniuose tinkluose.  Dažname kaimynystės muziejuje ar galerijoje tokie “už instituciniai” darbai apjungti bendra komercine sistema, kuri ne tik plačiai skleidžia garsą apie muziejų, atlieka didelį viešųjų ryšių darbą, bet duoda ir pakankamos komercinės naudos. Ir, aišku, sukuria gerą ir jaukią nuotaiką. Netolimose šalyse muziejai ir galerijos – tai miestų įžymybės, pritraukiančios tūkstančius žmonių. Savotiškos tų miestų vizitinės kortelės.
Vėl būsiu būsiu baramas dėl negatyvios gaidos, bet naiviai krebžda mintis, kad šis tekstas suteiks gerų poslinkių, todėl  pratęsiu pasakojimą.

Mano manymu,  mūsų muziejams trūksta pačios gyvybės idėjos. Kad paroda įgautų gyvybės, naiviai šnekant, neužtenka vien atrinkti ir išeksponuoti meno kūrinius. Parodą tokio lygio institucijose turėtų įtraukti pasakojimo, istorijos, nuotykio, detalių, įdomumo ir intrigos sūkurys, kuris įsukęs visą parodos kontekstą, išspjautų jį į miesto, į šalies, feisbuko ir visokias kitokias gyvenimo rutinas, sukeldamas bangas ir purslus.

Apie kokius purslus mes galime kalbėti, jei pvz. Nacionalinėje galerijoje puikiose erdvėse, su turbūt geriausia panorama Vilniuje nėra ne tik jokios pramoginės suvenyrinės atsiminimų erdvės, šalia kasoje sudėliotų iš esmės vienąkart perverčiamų buvusių parodų katalogų, bet nėra net ir padorios kavinės. Čia dažnai nėra ne tik vyno, bet ir kavą apsnūdusi padavėja nepatenkinta gamina kokias dešimt minučių. Ką jau kalbėti apie ne dažnus parodų atidarymus, kai eilėje išsirikiuoja keli žmonės. NDG kavinę tuomet ištinka bendravimo katastrofa. Be abejo, su tokiu, atsiprašant, potencialu NDG net neturi jokių šansų tapti kūrybingų žmonių traukos centru, net ir turėdama puikų vaizdą pro langą, net ir turėdama geriausias parodines erdves, net rengdama puikiausias parodas. Taigi nėra ko stebėtis, kad čia didžiuojamasi, kai į parodų kuratoriaus ekskursiją susirenka kelios dešimtys žmonių. Galėtų juk susirinkti ir keli šimtai, jei čia būtų gyvybės.

Dailės ir Istorijos muziejai, nors dažnai rengia gražias ir įdomias parodas, gyvybės turi dar mažiau. Čia nėra ne tik nei menkiausio  kampelio, kur porelė studentų, pavyzdžiui, galėtų aptarti parodą gurkšnodami kavą, čia net nėra nė menkiausio suvenyrų asortimento, kur užklydę turistai galėtų įsigyti bent kokį, kad ir banalų atsiminimo ženklą.

Tokia atsiminimų zona tikrai nepakenktų ir šiuolaikinio meno centrui, kuris turbūt labiausiai išvystęs savo viešuosius ryšius – čia atsidariusi ir biblioteka, ir kino salė. Bėda ta, kad  čia turbūt didžiausia parodinės arogancijos koncentracija Vilniuje. Didžiulė parodų kuratorių komanda ne itin dažnai iššauna kokybiškais parodų šoviniais, kurie palaikytų galerijos intrigą ir būtų įdomūs didesniam ratui žmonių, nei kuratorių draugai. Arba gal istorijos pasakojimas šiose erdvėse yra ne labai kokybiškas. Tai turbūt dėl tos pačios arogancijos.

Be abejonės, oponentai sakys – surengta, atlikta, atspausdinta, parašyta – bet nuo viso to juk nepadaugėja gyvybingumo, jaukumo ir patrauklumo mūsų muziejuose ir galerijose . Skųstis lėšų stygiumi ir kitokiais nepritekliais, ar dar kuo -  yra lengviausia, o dėl to ir dėl kitokių problemų kentėti – tai jau nacionalinės esybės būdas.

Tereiktų apsispręsti, ar mes norime gyvybingesnio meninio gyvenimo, ar tiesiog egzistencinės ramybės ir parodinių planų vykdymo. Jeigu norime gyvybės, reikėtų kažką tiesiog patiems nuveikti, taip sakant, savo rizika ir savo iniciatyva. Gal pasitelkti kūrybiškumą? Gal pasidomėti, kaip organizuojamas muziejų ir galerijų gyvenimas Taline, Londone, Niujorke ar Krokuvoje? O gal tiesiog palikti viską kaip yra. Kam tas vargas?