Nes teisinėje demokratinėje valstybėje juk niekas negali sugalvoti nacionalizuoti tau priklausančio turto. Kalbu apie iki galo taip ir nebaigtą statyti pastatą Maironio g. 2, Vilniuje. Bernardinų sodo prieigas dar šių metų žiemą turėjo papuošti nauja kavinė. Deja, vietoje vilniečių ir miesto svečių klegesio girdėti tik stūgaujantys rudeniniai vėjai. Statybos sustabdytos, atviras pastatas be stogo ir langų paliktas griūti neapibrėžtam laikotarpiui. Tačiau tikiu, jog triumfuos teisingumas.

Kitaip būti ir negali, nes mes, investuotojai, griežtai laikėmės visų įsipareigojimų, apibrėžtų sutartyje tarp UAB „Liumeksis“ ir sostinės savivaldybės valdomos UAB „Vilniaus parkai“. Atlikome archeologinius tyrimus, su visomis reikiamomis institucijomis suderinome projektą, pradėjome statybas, į kurias jau spėjome investuoti 1,2 milijono eurų. Jokių pretenzijų nei iš Valstybės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos, nei iš Kultūros paveldo departamento nesulaukėme, kadangi dirbome preciziškai, laikydamiesi galiojančių teisės aktų. Puikiai suprantame vietos jautrumą ir reikšmę miestui, todėl planavome ir statėme itin atsakingai, tikėdami, jog naujas pastatas, padedant talentingų dizainerių komandai iš Estijos, papuoš istorinio sodo prieigas ir taps mėgiama vilniečių apsilankymo vieta.

Tokie scenarijai gal ir nenustebintų, jei vyktų trečiojo pasaulio valstybėse, bet ES šalies sostinėje, nuolat deklaruojančioje rūpestį investuotojais, toks savivaldybės įmonės elgesys sukelia šoką.

Tad nereikia nė sakyti, jog „Vilniaus parkų“ sprendimas nutraukti pačių pasirašytą sutartį, ir dar besibaigiant statyboms, trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jokių teisinių argumentų, jokių nuorodų, kokius sutarties punktus mes pažeidėme. „Bendrovė nori privilegijų“, „mes giname viešą interesą“ skambiais žodžiais viešai žiniasklaidoje pareiškė Vilniaus savivaldybės atstovė. Na, jeigu sutarties vykdymas teisinėje valstybėje yra privilegija, tai taip, mes jos norime. Be to, jeigu ginant viešąjį interesą norima nacionalizuoti, bet kokiais būdais vykdant kažkieno užsakymą ir darant spaudimą per valstybines institucijas, tai daugiau panašu savivaldybės, o ne viešo intereso gynimą. Noriu padedu parašą, noriu jį atsiimu – tokia logika vadovaujasi savivaldybės klerkai, manydami, jog garsiai šaukiant apie viešojo intereso gynimą esmė liks nepastebėta. Nors ji per daug sensacinga, kad pavyktų taip lengvai užmaskuoti. Savivaldybės įmonė sudarė sutartį su investuotoju, kuris įsipareigojo savo lėšomis pilnai atstatyti pastatą, o dalį patalpų perleisti „Vilniaus parkų“ reikmėms. Ir tuomet, pasikeitus valdžiai, kai statybos artėja į pabaigą, kažkam šauna į galvą, jog sutartis miestui nenaudinga ir būtina ją skubiai nutraukti! O ką daryti su pastatu? Ignoruoti milijoninę investiciją? Apsimesti, kad statybos nevyko ar kad toks pastatas ir buvo prieš sutarties sudarymą? Ar imti ir tiesiog užvaldyti privataus investuotojo turtą ?

O kur dar valstybei padaryta žala: į darbą nepriimti žmonės, nesumokėti mokesčiai, kurie jau galėjo papildyti valstybės biudžetą, toliau tęsiamas teisinis nihilizmas ir svarbiausia – kur valstybės tarnautojo priimtų ir pasirašytų sprendimų tęstinumas ir stabilumas? Ar tai eilinį kartą pasikeitusių partijų, valdančių miestą, kova?

Tokie scenarijai gal ir nenustebintų, jei vyktų trečiojo pasaulio valstybėse, bet ES šalies sostinėje, nuolat deklaruojančioje rūpestį investuotojais, toks savivaldybės įmonės elgesys sukelia šoką. Žinoma, galima numoti ranka ir galvoti, kad čia viso labo „vieno iš daugelio eilinio UAB“ problemos, tačiau tai nebūtų tiesa. Naivu tikėtis, kad toks savivaldybės įmonės elgesys neliks nepastebėtas kitų investuotojų. Kokiais argumentais reiks juos įtikinti, kad Vilniuje investuoti saugu, patikima, o sutartys čia sudaromos ne šiaip sau?