Jungtinė Karalystė, Airija, JAV, Rumunija, Ispanija. Tai tik keletas vietų pasaulyje, kuriose alyvinė spalva gavo naują prasmę. Palaidinės, kurią vilkintį Drąsių Kedį pažino visa Lietuva, spalvos juostelės sujungė Garliavą su Lemontu – abiejose Atlanto pusėse skubiai organizuojamomis akcijomis bandoma solidarizuotis su lietuviais, protestuojančiais prieš dviprasmiškus teisėtvarkos veiksmus ir galimą vaikų išnaudotojų klaną. Savo darbą padarė penktąja visuomenės valdžia tampantys socialiniai tinklai ir po pasaulį išsiblaškę naujieji emigrantai.

Protestuojantiesiems nelabai rūpi tai, ką sako oficialūs Lietuvos pareigūnai. Jiems nusispjauti į tai, kad tūlas antstolis turi dirbti savo darbą, ir į naujausią teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus pareiškimą, jog "teismo sprendimai yra vykdytini ir turi būti vykdomi". Užsienyje gyvenantys lietuviai, kaip ir sargybos postus prie Venckų namų Garliavoje įsirengę žmonės, mano, kad pagrindinė vertybė šioje istorijoje yra ne teismų neliečiamumas, bet maža mergaitė.

Alyviniai žmonės ir juos palaikantieji nevykdo gatvės teisingumo, nes, skirtingai nei pasirinktą auką linčiuojanti minia, nesigriebia smurto. Jie paprasčiausiai yra solidarūs. Šį ypatingą bendrumo jausmą gerai žino prievarta SSRS daliniuose Afganistane kariavę jaunuoliai, ištikimiausi "Žalgirio" sirgaliai. Akimirką, kai išgirsta raginimą aukoti vaikų namams ar sergantiems žmonėms, solidarūs su tais, kuriems reikia pagalbos, tampa ir visiškai svetimi, skirtingų interesų žmonės. Taip yra ir šįkart: bendrą vardiklį rado radikaliai skirtingo gyvenimo būdo ir interesų žmonės, pradedant pedagogais iš Vilniaus, namų šeimininkėmis iš Garliavos, baigiant baikeriais iš visos Lietuvos.

Sukrėsti vienos šeimos tragedijos jie pasirinko patį paprasčiausią kalbėjimo būdą – primityvius plakatus, maldą, peticiją. Visiškai suprantama, kad kai kam tokia kalbėjimo maniera atrodo necivilizuota, neinteligentiška, tačiau tai yra natūrali visuomenės reakcija.

Žinome ne vieną pavyzdį, kai sukrėsta minia pasirodo buvusi neteisi, kai ji tampa gera reklama populiarumo siekiantiems politikams ir kai dėl jos užvirtos košės visuomenę apima tikra isterija.

Galima prisiminti, kad ir visą Lietuvą sukrėtusį pralaimėtą klaipėdietės Ingos Rinau mūšį dėl dukros, kai manėme, jog sustoję mūru galime išpirkti svetimą klaidą. Apie tai byloja ir JAV patirtis: šalies istorijoje esama periodo, kai feministinių idėjų paveikta visuomenė tiesiog isteriškai sukilo prieš vaikų ugdymo įstaigose dirbančius vyrus. Po įvairiose šalyse kilusių pedofilijos skandalų šiandien itin sudėtingą etapą išgyvena Katalikų bažnyčia, kurios net ir patys tyriausi atstovai kenčia dėl visam dvasininkų luomui mestų kaltinimų.

Didžiausi skeptikai gali manyti, kad minia ir šįkart klysta. Tačiau, kol jos rankose – alyvinės juostelės, o ne akmenys, ji turi teisę protestuoti net ir klysdama.

Juk net ir tie, kuriems atrodo, kad aukščiausia vertybė valstybėje yra ne žmonės, bet teisėjų sprendimai, negali nesutikti: taiki minia yra daug geriau nei abejingi veidai.

Tokia svetimą skausmą kaip savą išgyvenanti visuomenė nebus pavojinga nei teisingumui, nei nacionaliniam saugumui. Pavojingos gali būti tik priežastys, dėl kurių piliečiai nustoja pasitikėti Temidės tarnais ir ima manyti, kad išgirsta tik tuos, kurie šaukia balsu visam pasauliui.