Izraelio kariuomenė ir palestiniečių kovotojai vėl surėmė ietis. Kaip šį amžiną konfliktą išspręsti – sudėtinga pasakyti. Vis dėlto gal įmanoma?

Konfliktas – reikšmingas, turintis istorines, kultūrines šaknis. Tai nereiškia, kad regione neįmanoma pasiekti sąlyginės taikos, eliminuojant bent jau tiesioginės prievartos galimybę.

Kitaip sakant, Gazos gyventojų socialinės ir ekonominės padėties pagerinimas leistų ateityje sumažinti visuomenės priešpriešą. Tai, žinoma, ilgas procesas, brangus, tačiau ateityje turėsiantis daugiau dividendų nei nuolatinės karinės akcijos.

Reikėtų suprasti ir palestiniečių poziciją. Ilgus metus Izraelio priespaudoje gyvenantys žmonės neturi kitos išeities, kaip tik žaisti šį Dovydo ir Galioto žaidimą.

Vis dėlto išmintinga būtų pagalvoti, ką gali pakeisti, o ko ne... Daužyti galvą į sieną nėra prasmės, nes tokiu būdu kenki sau. Kartais reikia mokėti pralaimėti, kad ateityje laimėtum...
Šiuo atveju palestiniečiams reikėtų ramiai, bet užtikrintai siekti savo tikslų diplomatiškai, o ne prievarta. "Fatah" ir "Hamas" susivienijimas dėl bendrų tikslų – sveikintinas.

Izraelis turėtų daugiau galvoti apie socialinės-ekonominės situacijos Gazoje ir Vakarų krante pagerinimą, pagarbą kaimynams, dialogą, pagalbą palestiniečiams, o ne nuolatinį baudimą. Toks scenarijus leistų pagalvoti apie ilgalaikį situacijos stabilizavimą.

Pesimistas pasakys, kad taikos Artimuosiuose Rytuose niekuomet nebus. Galima sutikti. Bet verčiau reikėtų savęs paklausti – ar iš tiesų konfliktas tarp žydų ir arabų amžinas?