Šią istoriją prisiminiau, kai apie emigraciją iš Lietuvos, jei į valdžią ateis Ramūno Karbauskio „valstiečiai žalieji“, prakalbo keli „feisbuko draugai“, konservatorių/liberalų rinkėjai vilniečiai.

Pats Karbauskis teigia, kad kova su emigracija bus jo svarbiausias prioritetas.

Kaczynskis ir Karbauskis nėra nei emigracijos priežastis, nei vaistas nuo jos – lietuviai ir lenkai pas britus didesnių algų plūsta nepaisydami to, kas sėdi valdžioje Vilniuje ir Varšuvoje. Visų politikų žadamas spartesnis pajamų kilimas, didesnis socialinis teisingumas ir švietimo reforma ilgainiui gali duoti vaisių, bet trumpuoju laikotarpiu didesnį poveikį turbūt turės britų ribojimai imigrantams.

Už Kaczynskį ir Karbauskį balsavo lenkai ir lietuviai, nusivylę valdančiųjų arogancija ir socialine nelygybe. Lenkijoje tai vadinamoji Polska B – socialiai konservatyvūs, skurdesni šalies rytai, kur stipri Bažnyčios įtaka; Lietuvoje – kitapus Vilniaus ir Facebooko „burbulo“ gyvenantys lietuviai.

Ideologinis pagrindas Kaczynskio Įstatymo ir teisingumo partijoje turbūt stipresnis nei margoje Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, bet juos vienija kairuoliška ekonominė politika ir dešinioji socialinė-vertybinė politika. Valdymo planas stulbinamai panašus: didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje, krikščioniškų dogmų įtvirtinimas, iš parlamento vadovaujant lyderiui, kuris neužima jokio posto Vyriausybėje. Taip siūlomas atsakas socialinio nesaugumo jausmui, kurį gimdo globalizacijos, tarptautinės prekybos, technologijų plėtra.

Abi partijos aplenkė tradicinius konservatorius – Piliečių platformą Lenkijoje ir Tėvynės sąjungą Lietuvoje - ir į politinę paraštę nustūmė daugiausia buvusių komunistų pagrindu susibūrusias kairiosiomis besivadinusias partijas.

Prieš metus į valdžią atėjęs Kaczynskis dėl savo politikos gimtinėje sulaukė tūkstantinių protestų, o tarptautinėje arenoje – Vakarų partnerių kritikos. Ar panašiu keliu žengs „valstiečių žaliųjų“ dominuojama naujoji Lietuvos vyriausybė?

Briuselis, ekonomika ir bažnyčia

Iki šiol rodės, kad požiūris į Briuselį, ekonomiką ir bažnyčią Lietuvą ir Lenkiją labiau skiria nei jungia.

Lietuvos diplomatai šalį dažnai pristato kaip Šiaurės Europą, ne Rytų Europą. Pastaraisiais metais, Varšuvoje įsitvirtinus Kaczynskiui, bandymai atsiriboti nuo Varšuvos tapo dar stipresni: Linas Linkevičius – pasitaręs su Baltijos ir Šiaurės kolegomis - atmetė Lenkijos kvietimą susitikti be ES senbuvių aptarti Brexit; Lietuvos Vyriausybė pagal Briuselio nustatytą kvotą jau priėmė per pusantro šimto pabėgėlių, Lenkija – nė vieno; Kaczynskis sako, kad pabėgėliai atveš užkrečiamų ligų, o Lietuvos prezidentė ir ministrai juos demonstratyviai lanko.

Ekonomikoje Lietuvos vyriausybė nuolat deklaruoja siekį gerinti verslo aplinką. Siekdami paskatinti investicijas, socialdemokratai liberalizavo darbo santykius, nors tai jiems atėmė daug balsų rinkimuose. Lenkijos vyriausybė siekia didesnio valstybės vaidmens skirtinguose ekonomikos sektoriuose: įvesti nauji mokesčiai užsienio bankams ir prekybininkams, pakeistos valstybinių įmonių valdybos; nepaisant dalies ekonomistų perspėjimų, įvestos dosnios išmokos vaikus auginantiems tėvams.

Šiemet skirtumai išryškėjo ir žmogaus teisių klausimais, vadinamajame vertybiniame fronte: Lenkija paskelbė stabdanti valstybės paramą apvaisinimui mėgintuvėlyje, o Lietuva įteisino liberalų pagalbinį apvaisinimą; rinkimų išvakarėse už tos pačios lyties asmenų partnerystę pasisakė penki iš aštuonių populiariausių Lietuvos partijų sąrašų lyderių; Lietuvos užsienio reikalų ministerija kartu su Vakarų šalių ambasadomis viešai deklaravo paramą seksualinių mažumų eitynėms Vilniuje – prie šios iniciatyvos Lenkijos diplomatija prisidėti atsisakė.

Šiais klausimais Karbauskis galėtų sekti Kaczynskiu. Karbauskis kritikuoja Briuselio dosnumą migrantams, viešai stebėjosi, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė lanko sirų pabėgėlius, ir ragino sustiprinti ryšius su Vyšegrado šalimis. Jo žodžiais, pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes ir lietuvių kalbos reikšmę. Jis ragino nepaklusti ES reikalavimui leisti parduoti žemę užsieniečiams ir kritikavo, jo nuomone, skubotą euro įvedimą. Ekonomikoje, pagal Karbauskio planą, atsirastų valstybinis Regionų plėtros bankas ir valstybinis prekybos alkoholiu monopolis, valstybinės vaistinės, stiprėtų valstybės vaidmuo šilumos ūkyje. Laisvos rinkos šaukliai teigia, kad „valstiečiai žalieji“ daugelyje sričių siūlo grįžti į planinę ekonomiką. Liberalai juos net vadina nacionalsocialistais. Simpatikai sako, kad pagaliau Lietuvoje atsirado kairioji partija, parodžiusi dėmesį opiausioms socialinėms problemoms. Žmogaus teisių srityje Karbauskis aiškus dešinysis – jis žada laikytis krikščioniškos ideologijos, priešintis partnerystės įteisinimui ir embrionų naikinimui pagalbinio apvaisinimo procedūrose.

Bet yra ir svarbių skirtumų. Politikų biografijos skiriasi kaip diena ir naktis. Karbauskis kalba apie politinės galios perkėlimą į Seimą, bet nėra ženklų, kad jis bandytų pajungti teismus, specialiąsias tarnybas ar žiniasklaidą, negirdėti planų uždrausti abortus ar asmeniškai persekioti politinius oponentus, dėl ko labiausiai kritikuojamas Kaczynskis. Karbauskio pozicijos Lietuvos Seime silpnesnės nei Kaczynskio lenkiškajame, jis pats viešai žada nestumti partijos narių į postus, o remtis „profesionalais“. Atsigręžti į Vidurio Europą ir mažiau pataikauti Briuseliui ragino ne tik Karbauskis, bet ir kai kurie konservatoriai, pretendavę į užsienio reikalų ministrus. Karbauskis gali pagrįstai argumentuoti, kad jo pasiūlymai dėl alkoholio ribojimo ir švietimo pertvarkos ne lenkiški, o skandinaviški.

Politiškai didžiausias skirtumas, kad Kaczynskis neturi Grybauskaitės, Sauliaus Skvernelio ir koalicijos partnerių, kurie būtų atsvara. Sąrašo lyderis Skvernelis nėra „valstiečių“ ideologas, nedaug trūko, kad į rinkimus jis būtų nuėjęs su socialdemokratais. Būdamas vidaus reikalų ministru Lietuvos vardu ES Taryboje jis pritarė pabėgėlių kvotoms, pasisako už tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą. Jis yra liberalesnių pažiūrų ir nesibodėtų derėtis dėl koalicijos su liberalais. Nors buvo sąrašo lyderis ir partijos veidas debatuose, po rinkimų susidaro įspūdis, kad jis nustumiamas į antrą planą. Iškalbinga detalė - per porinkiminę spaudos konferenciją Valdovų rūmuose jiedu susėdo šalia, bet Karbauskis kalbėjo daugiau kaip šešiolika minučių, Skvernelis – mažiau nei šešias. Skvernelio vaidmuo būsimoje valdžioje ir likusių 55 frakcijos narių (ne)noras paklusti griežtai Karbauskio rankai iš dalies lems, kiek Lietuva seks Lenkijos pėdomis. Lietuva penktąja Vyšegrado šalimi netaps, bet tapatintis su Skandinavija, o ne Rytų Europa gali būti sunkiau.